Bokštai (Vija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bokštai
brus. Бакшты

Bokštai
53°56′21″š. pl. 26°11′34″r. ilg. / 53.939113°š. pl. 26.1927795°r. ilg. / 53.939113; 26.1927795 (Bokštai (Vija))Koordinatės: 53°56′21″š. pl. 26°11′34″r. ilg. / 53.939113°š. pl. 26.1927795°r. ilg. / 53.939113; 26.1927795 (Bokštai (Vija))
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Gardino sritis Gardino sritis
Rajonas: Vijos rajonas
Gyventojų (2001): 437

Bokštai (brus. Бакшты) – bažnytkaimis Beržuonos upės dešiniajame krante, Nalibokų girios vakariniame pakraštyje, Vijos rajonas, Gardino sritis, Baltarusija. 437 gyventojų (2001 m.)

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1387 m. Bokštų dvaras ir gretimos žemės priklausė Vilniaus vyskupijos kapitulai. XIX a. iki 1843 m. ji dvarą nuomojo Chreptavičiams. 18611950 m. Bokštai – valsčiaus centras. 1934 m. pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia. Per Antrąjį pasaulinį karą ją sudegino tarybiniai partizanai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais Bokštai priklausė Vilniaus vaivadijai, valdant Rusijos imperijaiVilniaus gubernijai, 19201939 m. – Naugarduko vaivadijai.

Lietuviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Per Bokštų apylinkes nuo seno ėjo lietuvių ir baltarusių etnolingvistinė riba. Apie Beržuoną ir į rytus nuo jos vyrauja slaviški vietovardžiai ir stačiatikybė, Bokštų valsčiaus vakarinėje dalyje – lietuviški vietovardžiai ir katalikybė. 1890 m. lietuviškai kalbėjo 17,5 % Bokštų valsčius gyventojų. 1921 m. lenkų surašymo duomenimis, Bokštuose buvo 496 stačiatikiai ir vienas katalikas. Iki XIX a. vidutiniškai Bokštų apylinkių lietuviai įėjo į ištisinį lietuvių kalbos arealą. Jis tesėsi nuo Eišiškių ir Rodūnios į pietryčius per Šalčininkus, Varanavą, Dieveniškes, Geranainis, Subatninkus, Lipniškes, Lazūnus, Takoriškes ir siekė Beržuonos upės žemupį, Nalibokų girios vakarinę dalį. Lietuvių kalba ilgiau išliko šios teritorijos rytuose – Lugamėnų, Jurotiškių ir Bokštų valsčių dalyse. Tai Lazūnų lietuviška sala. Čia lietuvių kalba išnyko po Antrojo pasaulinio karo.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Petras GaučasBokštai (Vija). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 328 psl.