Bohema (opera)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bohema (opera)
„Bohemos“ afiša, 1896 m.,
aut. Adolfo Hohenstein
Kompozitorius Giacomo Puccini
Libretininkas (-ai) Giuseppe Giacosa
Luigi Illica
Pagal Henri Murger „Scenos iš bohemos gyvenimo“
Kalba italų
Premjeros data, teatras 1896 m. vasario 1 d.
Teatro Regio, Turinas
Premjera Lietuvoje 1927 m. Valstybės teatre Kaune
Ištrauka
Arija Mi chiamano Mimì
(„Mane vadina Mimi“),
atlieka Claudio Muzio, 1911 m.

Bohema (La bohème) – 1896 m. keturių veiksmų opera, kurią sukūrė italų kompozitorius Džakomas Pučinis (1858−1924). Tai viena populiariausių operų, 2011/2012−2015/16 metų sezonų laikotarpiu buvo 4-a pagal atlikimų skaičių pasaulyje.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Opera „Bohema“ sukurta pagal prancūzų rašytojo Anri Muržė (Henri Murger) 1847−49 m. publikuotą epizodinį romaną „Scenos iš bohemos gyvenimo“. Libretas buvo parašytas Luidžio Ilikos ir Džiuzepės Džiakozos, kurie jau anksčiau prisidėjo prie Dž. Pučinio operos „Manon Lesko“ libreto. Tai buvo pirmoji opera, kurią sukūrė Dž. Pučinis su L. Ilika ir Dž. Džiakoza. Vėliau jie sukūrė kitas dvi iš garsiausių Dž. Pučinio operų: „Toską“ ir „Madam Baterflai“. Leidėjas Džulijus Rikardis juos praminė „Šv. Trejybe“ nebe ironijos − nuolatiniai kivirčai ir nesutarimai tarp jų projekto metu būdavo įprasti. 1893 m. pradėjęs kurti operą Dž. Pučinis sužinojo, kad lygiagrečiai operą tuo pačiu siužetu ir pavadinimu rašo Rudžeras Leonkavalis. Abiejų kompozitorių susitikimas kavinėje baigėsi kivirču, po to skirtinguose Milano laikraščiuose jie anonsavo savo operų pastatymus. Dž. Pučinio operos premjera įvyko 1896 m. vasario 1 d. Turino Karališkajame teatre (Teatro Regio) diriguojant tuo metu jaunam A. Toskaniniui. „Bohema“ sulaukė labai palankaus publikos įvertinimo ir paskatino kūrybinę kompozitoriaus ir libretistų grupę dirbti toliau kartu. Tačiau kritikai buvo neprielankūs, juos gal atstūmė perdėtas operos siužeto realizmas. R. Leonkovalio operos premjera įvyko po 15 mėnesių ir iš pradžių ji buvo vertinta palankiau nei Dž. Pučinio, tačiau ilgainiui ši opera buvo užmiršta, o Dž. Pučinio tiek išpopuliarėjo, kad tėvai vaikams skirdavo Mimi vardą pagal operos heroję. Karalius Jurgis V kartą pasakė, kad „Bohema“ yra jo mėgstamiausia opera, nes trumpiausia iš tų, kurias jis žino.

„Bohema“ pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 1927, 1936, 1951, 1983 metais.[2]

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai veikėjai:

  • Marselis (baritonas) − tapytojas;
  • Rudolfas (tenoras) − poetas;
  • Kolenas (bosas) − filosofas;
  • Šonaras (baritonas) − muzikantas;
  • Benua (bosas) − namo valdytojas;
  • Mimi (sopranas) − siuvėja;
  • Miuzeta (sopranas) − dainininkė;
  • Alkindoras (bosas) − pagyvenęs valdininkas;

ir kiti.

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Operos veiksmas prasideda 1830 m. kūčių vakarą Paryžiuje. Poetas Rudolfas ir tapytojas Marselis gyvena namo mansardoje, jie abu yra bepinigiai. Kad susišildyti, Rudolfas pakuria židinį su vienu iš savo kūrybos rankraščių. Atvyksta du draugai: filosofas Kolenas ir muzikantas Šonaras su užkanda ir vynu. Užeina namo valdytojas Benua reikalaudamas nuompinigių, tačiau yra pavaišinamas vynu ir išprašomas. Marselis, Kolenas ir Šonaras išeina į kavinę, Rudolfas pasilieka užbaigti rankraštį. Tuo metu į palėpės kambario duris pasibeldžia kaimynė ir paprašo pridegti užgesusią žvakę. Ji užsikosti ir išblykšta, Rudolfas ją atgaivina ir išleidžia, tačiau po kiek laiko mergina grįžta ir sako pametusi raktą. Beieškant rakto jų abiejų žvakės užgęsta ir rankos tamsoje susiliečia. Rudolfas prisistato neturtingu pinigais, bet turtingu mintimis poetu, mergina pasako, kad ją visi vadina vardu Mimi. Rudolfas su Mimi išėję į lauką prisijungia prie draugų kavinėje. Tuo metu į ją atvyksta buvusi Marselio draugužė Miuzeta su savo „globėju“ Alkindoru. Ji sutaria su Marseliu atnaujinti santykius ir mesti Alkindorą. Alkindoras pasiunčiamas nupirkti Miuzetai batų, o grupelė tuo metu pasišalina iš kavinės palikdama apmokėti sąskaitas grįžusiam Alkindorui.

Praėjus mėnesiui Rudolfas pykstasi su Mimi, o Marselis su Miuzeta. Mimi tvirtina, kad santykiai su Rudolfu neįmanomi dėl jo pavydo. Jis jai pavydi pasiturinčio viskonto. Rudolfas prisipažįsta, kad jis myli Mimi, tačiau dėl pinigų stygiaus negali ja pasirūpinti, nes ji serga džiova ir mirs. Marselis išsiskiria su Miuzeta, o Rudolfas sutaria su Mimi, kad dar pagyvens su ja iki pavasario. Praėjus kiek laiko Rudolfas ir Marselis dirba toje pačioje mansardoje ir prisimena savo buvusias mylimąsias. Pas juos kaip operos pradžioje užeina draugai Kolenas ir Šonaras. Jie pradeda linksmintis, tačiau linksmybes nutraukia atvykusi Miuzeta, kuri praneša, kad laiptų apačioje yra sunkiai serganti ir nuo viskonto pabėgusi Mimi. Ji įnešama į palėpę, paguldoma į lovą, kur prisipažįsta norėjusi numirti su Rudolfu. Draugai išeina pakviesti gydytojo ir nupirkti vaistų. Likusi viena su Rudolfu Mimi prisipažįsta žinojusi, kad aną kartą palėpėje Rudolfas daug anksčiau radęs jos pamestą raktą. Grįžus draugams Mimi apsimeta užmigusi ir miršta dar neatvykus gydytojui.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Burton, Fisher D. La Boheme. Opera Journeys Publishing, 2000
  • Steen, Michael. Puccini's La Bohème: A Short Guide to a Great Opera. Icon Books Ltd, 2012
  • Encyclopaedia Britannica