Biahomlis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Biahomlis
brus. Бягомль
   Coat of arms of Biahoml.png      Flag of Biahoml.png   
Biahomiel. Бягомель (4.01.2009).jpg
Biahomlis žiemą

Biahomlis
54°44′0″ š. pl. 28°03′0″ r. ilg. / 54.73333°š. pl. 28.05000°r. ilg. / 54.73333; 28.05000 (Biahomlis)Koordinatės: 54°44′0″ š. pl. 28°03′0″ r. ilg. / 54.73333°š. pl. 28.05000°r. ilg. / 54.73333; 28.05000 (Biahomlis)
Laiko juosta: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Vitebsko sritis Vitebsko sritis
Rajonas: Dokšicų rajonas
Įkūrimo data: 1395
Gyventojų (2009): 3 059

Biahomlis, Begomlis (brus. Бягомль) – miesto tipo gyvenvietė prie plento Vitebskas – Minskas ir geležinkelio Maladečina – Polockas, Dokšicų rajonas, Vitebsko sritis, Baltarusija. 3200 gyv. (2000 m.).

Cerkvė

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

13951792 m. Biahomlis su aplinkiniais kaimais buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bažnytinė valda – Biahomlio-Volčios dvaras. Dvaro pajamos ėjo Vilniaus katedros kapitulai. Nuo 1792 m. – privati valda. XIX a. pabaigoje veikė mokykla, ligoninė, cerkvė. 18611924 m. – valsčiaus, 19241960 m. rajono centras. Nuo 1938 m. miesto tipo gyvenvietė.

19431944 m. jo apylinkės buvo baltarusių partizanų kraštas, iš jo aerordomo, kaip tarpinės bazės, partizanai ir diversantai vykdavo į Lietuvą.[1] Miestelyje yra paminklas lietuvių lakūnui, kuris išvežė daug sužeistų partizanų.

Infrastruktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išplėtota mašinų, statybinių medžiagų gamyba, medžio apdirbimas. Yra Tautos šlovės muziejus.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1812 m. dvare buvo 210 dūmų, XIX a. pabaigoje apie 43 kiemai, 470 gyv.

P sociology.svg
P sociology.svg
Demografinė raida tarp 1886 m. ir 2009 m.
1886 m. 1924 m. 1937 m.sur. 2004 m. 2009 m.
470 781 1 779 3 000 3 059


Paminklas lietuvių lakūnui

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Rimantas JasasBiahomlis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 141 psl.