Bernardino Rivadavia
| Bernardinas Rivadavija | |
|---|---|
 | |
| B. Rivadavija. P. Puejredono portretas | |
| Visas vardas | Bernardino de la Trinidad González Rivadavia |
| Gimė | 1780 m. gegužės 20 d. Buenos Airės, La Platos vicekaralystė |
| Mirė | 1845 m. rugsėjo 2 d. (65 metai) Kadisas, Ispanija |
| Palaidotas (-a) | Rekoletos kapinės |
| Tėvai | Benito Bernardino González de Rivadavia María Josefa de Jesús Rodríguez de Rivadeneyra |
| Sutuoktinis (-ė) | Juana del Pino |
| Vaikai | 4 |
| Argentinos prezidentas | |
| Kelintas | 1 |
| Ėjo pareigas | 1826 – 1827 |
| Ankstesnis | - |
| Vėlesnis | Vicente López y Planes |
| Veikla | politikas, teisininkas |
 Vikiteka | Bernardino Rivadavia |
Bernardinas de la Trinidadas Gonsalesas Rivadavija (Bernardino de la Trinidad González Rivadavia, 1780 m. gegužės 20 d. – 1845 m. rugsėjo 2 d.) – pirmasis Argentinos (tada vadintos Jungtinėmis La Platos provincijomis) prezidentas, valdęs 1826–1827 m., Ispanijos kolonijų Amerikoje nepriklausomybės karo vienas vadovų.[1]
Gimė galisų teisininko šeimoje. 1806 m. aktyviai dalyvavo pasipriešinime prieš britų įsiveržimą, o 1810 m. prisijungė prie nepriklausomybės nuo Ispanijos judėjimo, 1811–1812 m. buvo revoliucinio triumvirato vyriausybės iždo ir karo sekretorius.[1] Bernardinas Rivadavija buvo revoliucinio triumvirato lyderis – organizavo apsaugos būrius, Ispanijos dalinių nuginklavimą, spaudos cenzūros ir vergų prekybos panaikinimą. 1815–1820 m. vykdė diplomatinę misiją – siekė, kad Europos valstybės pripažintų 1816 m. paskelbtą Jungtinių La Platos provincijų nepriklausomybę. Gyvendamas Europoje, jis susitiko su Džeremiu Bentamu, buvo paveiktas Anri de San Simono ir Šarlio Furijė politinės filosofijos idėjų.[2]
1821 m. Bernardinas Rivadavija grįžo iš Europos į Buenos Aires ir Martino Rodrigeso vyriausybėje paskirtas vidaus ir užsienio reikalų ministru.[1] Įvykdė agrarinę, švietimo, kariuomenės reformas, sukūrė bankų sistemą. Rėmė unitarus – centralizuoto šalies valdymo šalininkus. Turėjo didelę įtaką rengiant 1826 m. Argentinos konstituciją.[1] 1826 m. Bernardinas Rivadavija išrinktas pirmuoju Argentinos prezidentu. Savo valdymo laikotarpiu siekė įtvirtinti spaudos laisvę, nuosavybės teises, jis panaikino bažnytinius teismus ir dešimtinės mokesčius, dėl to susilaikė didelio bažnyčios ir stambiųjų žemvaldžių pasipriešinimo. Nors agrarinė Bernardino Rivadavijos reforma bei bandymai paskatinti imigraciją nepavyko, jis įsiteigė Buenos Airių universitetą, keletą bibliotekų ir muziejų.[2]
Bernardino Rivadavijos valdymo laikais Argentina įsivėlė į karą su Brazilija dėl dabartinių Urugvajaus žemių (1827 m. įsteigta Urugvajaus valstybė), o vietos kaudilijai priešinosi centralistinei konstitucijai. 1827 m. birželį Bernardinas Rivadavija atsistatydino ir išvyko į Europą.[1] 1834 m. Bernardinas Rivadavija, įtardamas galimą sąmokslą dėl monarchijos grąžinimo, grįžo į Buenos Aires, tačiau jam ten neleista išsilaipinti. Pradžioje ištremtas į Urugvajų (Mersedesą, vėliau Koloniją), tada gyveno Brazilijoje (Rio de Žaneire), kol galop grįžo į Ispaniją, kur ir gyveno iki mirties.[2]
XIX a. vid. Bernardinas Rivadavija pradėtas laikyti vienu iš Argentinos nacionalinių didvyrių. 1857 m. jo palaikai pergabenti į Buenos Aires ir palaidoti Rekoletos kapinėse. 1880 m. Rivadavijos gimimo diena paskelbta nacionaline švente.[2] Jo garbei pavadinta viena svarbiausių Buenos Airių gatvių – Rivadavijos aveniu, taip pat keletas Argentinos miestų ir departamentų.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 3 4 5 Rivadavia Bernardino. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
- 1 2 3 4 Bernardino Rivadavia. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.