Bermudų trikampis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
   Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų.
Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
   Bent dalis šiame straipsnyje išdėstytos medžiagos kelia abejones.
Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose.
Bermudos trikampio žemėlapyje.

Bermudų trikampis (taip pat Mirties trikampis, Atlanto kapinės, Velnio trikampis) – vakarų Atlanto, netoli JAV pietryčių pakrantės regionas, pagarsėjęs dėl jo teritorijoje laivų ir lėktuvų dingimų. Šiems dingimams paaiškinti keliamos įvairiausios hipotezės, nuo neįprastų oro sąlygų iki ateivių pagrobimų,[1][2] tačiau dauguma patikimų šaltinių atmeta idėją, kad šiais nelaimių atvejais veikė „paslaptingos jėgos“.

Regionas apima nuo 1,3 iki 3,9 mln. km² plotą.[3] Jo ribos brėžiamos nuo Bermudų salų šiaurėje, link pietų Floridos, o iš ten į rytus per Bahamų salas, palei Puerto Riką iki 40 laipsnių vakarų ilgumos ir atgal į Bermudus.

Įvykiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1945 m. gruodžio 5 d. pakilo 5 bombonešiai „Grumman TBF Avenger“. Lėktuvo įgulas sudarė 3 žmonės, pakilus tankūs kamuoliniai debesys kabojo 2500 pėdų aukštyje, vėjo greitis buvo apie 35 m/s. Apie 16 val. gavus pranešimą, buvo galima suprasti, kad eskadrilė pametė kursą, o vadas nežino kaip grįžti į bazę. Dingus ryšiui nebebuvo jokių vilčių išvysti lėktuvus, nes kaip tik tuo metu turėjo baigtis jų kuro atsargos. Tą patį vakarą, surasti dingusią penkių lėktuvų eskadrilę, iš Floridos oro uosto pakilo patrulinis lėktuvas „Martin Mariner“, o jo lakūnai pastebėjo ore įvykusį sprogimą. Šio lėktuvo nuolaužų taip pat niekas nepastebėjo.[4]

Pirmasis apie „paslaptingus dingimus“ Bermudų trikampyje užsiminė „Associated Press“ korespondentas Edvardas Van Vinklis Džonas,[5] kuris 1950 m. šį regioną pavadino „velnio jūra“.

1962 m. gegužės 27 d. paslaptingai dingo didžiausias JAV karinių pajėgų lėktuvas „C-133“, su 25 tonas sveriančiu kroviniu, o po pusantrų metų toje pačioje vietoje, paslaptingomis aplinkybėmis buvo atrastas antrasis „C-133“.

Po Antrojo pasaulinio karo be pėdsakų dingo per 100 lėktuvų ir laivų, apie 1000 žmonių. Tai tebesitęsia ir pastaruoju metu, kai suintensyvėjo pervežimai jūromis, bei oru ir vis rūpestingiau ieškoma dingusiųjų. Daugelis lėktuvų dingdavo iki pat dingimo momento esant normaliam ryšiui, su baze ir oro uostu. Kai kurie pranešdavo jog prietaisai nustojo veikę, kad kompasai sukasi vilkeliu, ar dangus darosi geltonas ir ūkanotas, vandenynas, kuris ką tik buvo ramus, „atrodo negerai“.

Didelė dalis istorijų apie šiuos dingimus yra abejotino tikrumo.

Mistifikavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tikintieji, kad katastrofų (ypač – nepaaiškintų) Bermudų trikampyje statistiškai vyksta daugiau, nei kitose pasaulio vietose, kelia šias hipotezes:

Magnetizmas. Bermudų trikampis yra viena iš dviejų vietų pasaulyje, kur kompaso rodyklė rodo tiksliai į šiaurę. Kai kurių lėktuvų pilotai teigdavo, kad kompaso rodyklė kaip pašėlusi sukdavosi ratu, o kai kurie prietaisai nustojo veikę. Visa tai bandoma paaiškinti magnetinio žemės lauko anomalijomis.

Infragarsas. Kai dėl vandenyne vykstančio žemės drebėjimo laivas pradeda vibruoti, jūreiviai negali ištverti galingo infragarso. Laivai gali būti puikūs infragarso rezonatoriai, tačiau ši hipotezė nepaaiškina nė vieno lėktuvo katastrofos.

Metanas ir eteris. Laivų katastrofos siejamos su staiga pasikeitusiu vandens tankiu. Milžiniškiems metano burbulams pakilus į paviršių, vandens tankis staiga sumažėja, laivas netenka plūdrumo ir nuskęsta. Pasiekus vandens paviršių jis atmosferoje sugeba sudaryti gigantišką vakuumo juostą, todėl tai veikia pilotus.

Be šių hipotezių spekuliuojama ir įvairiomis fantastinėmis: laiko ir erdvės kintamumas, slieko tuneliai ir kt.

Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Larry Kusche[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Larry Kusche, 1975 m. išleistos knygos „The Bermuda Triangle Mystery: Solved“ (liet. „Bermudų trikampio paslaptis: išspręsta“) autorius, teigė, kad daugelis Gaddis ir vėlesnių autorių teiginių buvo perdėti, abejotini arba nepatikrinami. Kusche tyrimas atskleidė daugybę netikslumų ir neatitikimų tarp Berlitz pasakojimų ir liudininkų, dalyvių bei kitų pirmųjų incidentų dalyvių pareiškimų. Kusche atkreipė dėmesį į atvejus, kai svarbi informacija nebuvo pateikta, pavyzdžiui, apie aplink pasaulį plaukusio buriuotojo Donald Crowhurst dingimą, kurį Berlitz pristatė kaip paslaptį, nors buvo aiškių priešingų įrodymų. Kitas pavyzdys – rūdų plukdytojas, apie kurį Berlitz pasakojo, kad jis dingo be pėdsakų po trijų dienų iš Atlanto uosto, nors jis buvo dingęs po trijų dienų iš to paties pavadinimo uosto Ramiajame vandenyne. Kusche taip pat teigė, kad didelė dalis incidentų, dėl kurių kilo įtarimų dėl paslaptingos trikampio įtakos, iš tikrųjų įvyko gerokai už jo ribų. Dažnai jo tyrimai būdavo paprasti: jis peržiūrėjo periodinius laikraščius, kuriuose buvo rašoma apie įvykių datas, ir rasdavo pranešimų apie galimai susijusius įvykius, pavyzdžiui, neįprastus orus, kurie niekada nebuvo minimi dingimo istorijose.

Larry Kusche išvados:[6]

  • Laivų ir orlaivių, apie kurių dingimą pranešta šiame rajone, skaičius proporcingai nebuvo žymiai didesnis nei bet kurioje kitoje vandenyno dalyje.
  • Vietovėje, kurioje atogrąžų ciklonai yra dažnas reiškinys, įvykusių dingimų skaičius dažniausiai nebuvo nei neįtikėtinas, nei paslaptingas.
  • Berlitz ir kiti autoriai dažnai neužsimindavo apie vykusias audras arba net pateikdavo dingimą kaip įvykusį ramiomis sąlygomis, nors meteorologiniai įrašai tai aiškiai paneigia.
  • Patys skaičiai buvo perdėti dėl aplaidaus tyrimo. Pavyzdžiui, buvo pranešama apie laivo dingimą, tačiau apie jo galutinį (nors ir pavėluotą) sugrįžimą į uostą galėjo būti nepranešama.
  • Kai kurie dingimai iš tiesų niekada nebuvo įvykę. Buvo teigiama, kad vienas lėktuvas sudužo 1937 m. netoli Deitonos paplūdimio Floridoje, stebint šimtams liudininkų.
  • Legenda apie Bermudų trikampį – išgalvota paslaptis, kurią įamžino rašytojai, tyčia ar nesąmoningai pasinaudoję klaidingais įsitikinimais, klaidingais samprotavimais ir sensacijomis.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2013 m. atliktame tyrime Pasaulio gamtos fondas nustatė 10 pavojingiausių pasaulio vandenų laivybai, tačiau Bermudų trikampio tarp jų nebuvo.[7]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Becky Ferreira (2018 m. rugpjūčio 13 d.) „Atlantis, Aliens, and Time Warps: The Enduring Mystery of the Bermuda Triangle“. vice.com
  2. Sarah Leonard (2022 m. gegužės 22 d.) „Bermuda Triangle mystery - seven theories from aliens to lost city of Atlantis“. mirror.co.uk
  3. „Frequently Asked Questions: Bermuda Triangle Fact Sheet“. dod.mil. Archyvuota iš originalo.
  4. (1996 m. gegužės 12 d.) „The Loss Of Flight 19“. history.navy.mil. Archyvuota iš originalo.
  5. Edward Van Winkle Jones (1950 m. rugsėjo 17 d.) „Sea's Puzzles Still Baffle Men In Pushbutton Age“. physics.smu.edu
  6. Kusche, Lawrence David (1975). The Bermuda Triangle Mystery: Solved. Prometheus Books. ISBN 0879759712.. {{cite book}}: Patikrinkite |isbn= reikšmę: invalid character (pagalba)
  7. McGrath, Matt (2013). „Study finds shipwrecks threaten precious seas“ (anglų). BBC News/science. Nuoroda tikrinta 2023-04-10.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]