Bendra saugumo ir gynybos politika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Bendra saugumo ir gynybos politika (BSGP) (angl. Common defence and security policy) – pakeitė buvusią Europos saugumo ir gynybos politiką (ESGP). Lisabonos sutartyje pabrėžiama BSGP svarba ir specifiškumas, bet ji vis dar yra bendros užsienio ir saugumo politikos (BUSP) dalis. Pagrindinis BSGP tikslas – laipsniškai sukurti bendrą Europos gynybą bei prisidėti prie tarptautinės taikos ir saugumo stiprinimo.[1]

Šiandien BSGP – specifinė ES veiklos užsienyje kryptis, kurią galima pavadinti krizių valdymu, naudojant civilines bei karines priemones.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1998 m. gruodžio mėn. Sen Malo, Prancūzijoje buvo pasiektas principinis Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės sutarimas, kad atsižvelgiant į pasikeitusį grėsmių Europos saugumui pobūdį, ES derėtų įgyti ir plėtoti nuosavus karinius pajėgumus. Vėliau šiam susitarimui pritarė ir kitos ES narės.[3] ES pradėjo galvoti apie savo saugumą taip vėlai, nes iki šiol NATO gynybinis aljansas užtikrindavo saugumą Europoje.

Po šaltojo karo pabaigos pasikeitė tarptautinė situacija Europoje ir ES valstybių nuomonės apie tai, kas turi užtikrinti Europos saugumą, skyrėsi. Prancūzija laikėsi nuomonės, kad pasibaigus šaltajam karui regiono stabilumu ir krizių valdymo reikalais turėtų rūpintis pati Europos Sąjunga bei sukurti tam reikalingus pajėgumus.[4] Tačiau tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė, Danija ir Nyderlandai pasisakė, kad Europos Sąjunga negali pakeisti NATO bei NATO atsisakymas sudarytų tuštumą, kurios ES negalės iš karto užpildyti. Be to, toks poelgis pakenktų transaltantiniams santykiams.[5]

Šis klausimas buvo išspręstas kompromisu ir buvo nuspręsta palikti klausimą atvirą. 1992 m. Mastrichto sutartyje buvo nutarta įtraukti Vakarų Europos Sąjungą (VES) į Europos integracijos procesą. 1992 m. birželio mėn. VES taryba Petersberge (Vokietija) priėmė deklaraciją, kurioje buvo paskelbta, kad Vakarų Europos Sąjunga bus atsakinga už humanitarinių ir gelbėjimo operacijų vykdymą, krizių slopinimą, taikos palaikymo ir įvedimo misijas.[6]

Po ES nesekmių numalšinant Jugoslavijos konfliktus Bosnijoje ir Kosove, Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės pozicijos suartėjo ir 1997 m. Amsterdamo sutartyje buvo numatyta, kad Europos Sąjunga perima tiesioginę atsakomybę už Petersbergo užduočių vykdymą.[7]

Europos šalys, kurios yra ES ir NATO narėmis

██ Tik ES narės

██ Tik NATO narės

██ ES ir NATO narės

Nuo to laiko Europos saugumo ir gynybos politikos formavimo procesas įgijo greitį ir buvo pradėtos formuoti kovinės grupės – ES karinės ir civilinės greitojo reagavimo pajėgos.

Be to buvo įsteigta BSGP institucijų sistema, kuri apėmė Politikos ir saugumo komitetą, ES Karinį komitetą, ES Karinį štabą bei buvo parengta ir patvirtinta Europos saugumo strategija.

2002 m. gruodžio mėn. buvo pasiektas susitarimas tarp ES ir NATO, vadinamas „Berlynas Plius“, kuris suteikė ES galimybę naudotis NATO pajėgumais neribojant ES sprendimų autonomijos ir taip išvengiant organizacijų dubliavimo ir konkurencijos.[8]

2004 m. buvo įsteigta Europos gynybos agentūra, kurios tikslas koordinuoti ir remti ES valstybių pastangas plėtoti Europos karinius pajėgumus krizių valdymo srityje.

Lisabonos sutartyje buvo užrašyta, kad „jei valstybė narė patiria agresiją savo teritorijoje, kitos valstybės narės, vadovaudamosi Jungtinių Tautų Chartijos 51 str., yra įpareigotos teikti šiai valstybei visokeriopą įmanomą pagalbą ir paramą.“ Ši nuostata atspindi pasikeitusias ES vertybes.[9]

Lisabonos sutarties pridedamame protokole atsirado nuostata apie glaudesnį valstybių narių bendradarbiavimą gynybos srityje, kuris yra vadinamas nuolatiniu struktūrizuotu bendradarbiavimu. Bendradarbiaujančios valstybės narės įsipareigoja dar intensyviau vystyti savo gynybos pajėgumą ir siųsti kovines grupes numatytoms misijoms atlikti. Dalyvaujančių valstybių narių indėlius reguliariai vertina Europos gynybos agentūra.[10]

Bendros saugumo ir gynybos politikos misijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

██ Šalis, dalyvaujanti BSGP

██ Šalis, nedalyvaujanti BSGP

ES atlieka misijas trečiosiose šalyse, kurių tikslai palaikyti taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą. Jos grindžiamos valstybių narių tiekiamomis civilinėmis ir karinėmis priemonėmis.

Įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, Europos Sąjungos Taryba gali tam tikrą misiją patikėti įgyvendinti grupei valstybių narių, kurios nori jos imtis ir turi civilinių bei karinių priemonių jai įgyvendinti. Valstybės narės, kurioms pavedama įgyvendinti šias operacijas, privalo reguliariai informuoti Tarybą apie misijos vykdymo eigą. Be to, jos veikia kartu su vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams ir saugumo politikai.[11]

Iki Lisabonos sutarties įsigaliojimo datos vadovaujantis BSGP buvo galimos tokios misijos:

  • humanitarinės ir evakuacijos misijos;
  • konfliktų prevencijos ir taikos palaikymo misijos;
  • kovinių pajėgų vykdomos krizių valdymo misijos.

Lisabonos sutartyje šį sąrašą papildo trys naujos misijos:

  • bendri veiksmai nusiginklavimo srityje;
  • karinis konsultavimas ir pagalba;
  • padėties stabilizavimas pasibaigus konfliktui.

Lisabonos sutartyje taip pat pripažįstama daugiašalių pajėgų dalyvavimo įgyvendinant BSGP galimybė. Tokios pajėgos suformuojamos tam tikroms valstybėms narėms, nusprendusioms susieti savo pajėgumus, ekipuotę ir kariškius, sudarant karinę sąjungą. Pagrindinės Europos karinių pajėgų grupės yra šios:

  • Eurofor, sudaryta iš Ispanijos, Prancūzijos, Italijos ir Portugalijos sausumos pajėgų;
  • Eurocorps, sudaryta iš Vokietijos, Belgijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Liuksemburgo sausumos pajėgų;
  • Euromarfor, sudaryta iš Ispanijos, Prancūzijos, Italijos ir Portugalijos karinių jūrų pajėgų;
  • Europos oro pajėgų grupė, sudaryta iš Vokietijos, Belgijos, Ispanijos, Prancūzijos, Italijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės oro pajėgų.

Institucijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šie politiniai ir kariniai organai buvo įkurti po Europos Vadovų Tarybos pritarimo:

  • Politikos ir saugumo komitetas;
  • Europos Sąjungos karinis komitetas;
  • Europos Sąjungos karinis štabas;
  • Krizių valdymo civilinių aspektų komitetas;
  • Europos Sąjungos palydovų centras (EUSC).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://europa.eu/legislation_summaries/institutional_affairs/treaties/lisbon_treaty/ai0026_lt.htm
  2. G. Vitkus, Europos Sąjungos užsienio politika. Trumpas vadovas, Vilnius 2008, p. 31.
  3. G. Vitkus, Europos Sąjungos užsienio politika. Trumpas vadovas, Vilnius 2008, p. 31.
  4. G. Vitkus, Europos Sąjungos užsienio politika. Trumpas vadovas, Vilnius 2008, p. 32.
  5. G. Vitkus, Europos Sąjungos užsienio politika. Trumpas vadovas, Vilnius 2008, p. 32.
  6. G. Vitkus, Europos Sąjungos užsienio politika. Trumpas vadovas, Vilnius 2008, p. 32.
  7. G. Vitkus, Europos Sąjungos užsienio politika. Trumpas vadovas, Vilnius 2008, p. 33.
  8. G. Vitkus, Europos Sąjungos užsienio politika. Trumpas vadovas, Vilnius 2008, p. 33.
  9. G. Vitkus, Europos Sąjungos užsienio politika. Trumpas vadovas, Vilnius 2008, p. 34.
  10. http://europa.eu/legislation_summaries/institutional_affairs/treaties/lisbon_treaty/ai0026_lt.htm
  11. http://europa.eu/legislation_summaries/institutional_affairs/treaties/lisbon_treaty/ai0026_lt.htm

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]