Beikerio sala

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 0°11′N 176°28′W / 0.183°N 176.467°W / 0.183; -176.467

Salos nuotrauka
Beikerio salos padėtis Ramiajame vandenyne

Beikerio sala (angl. Baker Island) – negyvenama koralinė sala Ramiajame vandenyne, maždaug pusiaukelėje tarp Havajų ir Australijos, 68 km į šiaurę nuo artimiausios sausumos – negyvenamos Houlando salos. Plotas – 2,1 km². Sala priklauso Jungtinėms Amerikos Valstijoms, yra neinkorporuota teritorija ir įeina į JAV mažąsias pakraštines salas.

Sala 2 km ilgio ir iki 1 km pločio. Aukštis siekia 8 m. Salą supa koralinis rifas. Augmenija skurdi, auga tik žolės. Veisiasi žuvėdros, griciukai, akmenės, kiti jūriniai ir priekrančių paukščiai.

Negyvenamą salą 1818 m. atrado amerikiečių banginių medžioklės laivo kapitonas Eliša Foldžeris. Salos pavadinimas kilęs nuo 1834 m. ją aplankiusio Maiklo Beikerio. 1857 m. salą užėmė amerikiečiai, o 1859 m. pradėjo kasti guaną. 1935 m. amerikiečiai, norėdami įtvirtinti savo valdą nuo pretenzijas reiškusių britų, Beikerio saloje pastatė švyturį, atvežė naujakurių ir įkūrė Mejertono koloniją. 1942 m. visi 4 salos gyventojai evakuoti, kai japonai pradėjo karinius antpuolius. 1943–1944 m. saloje veikė karinis aerodromas, amerikiečių naudotas kariniams veiksmams prieš japonus. 1974 m. sala paskelbta gamtos draustiniu.


Commons-logo.svg

Vikiteka