Bašibuzukai
Bašibuzukai (turk. başıbozuk 'sužeista galva; neturinis vado, netvarkingas') – osmanų nereguliariosios kariuomenės kareiviai. Garsėjo nedrausmingumu, todėl žodis bašibuzukas įgijo ir reikšmę 'plėšikas'.
Bašibuzukus apginkluodavo ir palaikydavo vyriausybė, tačiau jie negaudavo algų, nedėvėjo unifomos ar atskyrio ženklų. Kaudavosi tiek raiti, tiek pėsti (dažniau pėsti). Atlikti didesnių karinių užduočių negalėdavo dėl nedrausmingumo, būdavo atvejų, kai reguliarioji osmanų kariuomenė bašibuzukus jėga nuginkluodavo. Bašibuzukus naudodavo žvalgybai, patruliavimui.
Osmanų kariuomenę sudarė:
- Sultono kariuomenė, vadinta Kapikulu, gavusi algą. Žinomiausi – janyčarų daliniai.
- Provincijų kariuomenė, sudaryta iš vasalų timariotų (turkiškai Tımarlı), atitinkančių Europos riterius. Svarbiausi buvo timariotai sipahiai ir jų vasalai (turk. cebelu 'ginkluotieji').
- Pavaldžių teritorijų (protektoratų, sąjunginių valstybių) kareiviai. Svarbiausi – Krymo chano kareiviai
- Bašibuzukai, kurie algų negaudavo ir gyvendavo iš grobio.
Palankiomis sąlygomis osmanų vyriausiasis karo vadas galėdavo sutelkti šimtus tūkstančių kareivių. Tačiau iš tiesų karui surinkdavo dešimt kartų mažesnes pajėgas. Prieš kautynes osmanų vadai rinkdavo bet kokius kareivius, kurie jiems atrodydavo tinkami. Vienas kareivių šaltinių buvo samdiniai. Samdinių kaina priklausydavo nuo derybų tarp samdinių dalinio vado ir osmanų vado. Kaina priklausydavo nuo samdinių kiekio ir pajėgumo, nuo samdinių paklausos. Žodinės derybos baigdavosi rašytiniu kontraktu. Kai kurie tokie dokumentai yra išlikę iki šių dienų.
Bašibuzukai garsėjo žiaurumu bei nedrausmingumu, todėl daugelyje kalbų jų pavadinimas ėmė reikšti banditus. Bašibuzukus naudoti nustojo XVIII a. pabaigoje, nors bašibuzukų grupės susiorganizuodavo ir vėliau. Pvz., 1876 m., triuškinant bulgarų Balandžio sukilimą, bašibuzukai, pagal paskaičiavimus, išžudė tūkstančius žmonių.
Bašibuzukais vadino ir įvairiose Osmanų imperijos provincijose taikos metu raitelių dalinius, kurie atlikdavo žandarmerijos funkcijas.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ottoman warfare, 1500–1700 by Rhoads Murphey. London : UCL Press, 1999.
- Özhan Öztürk (2005). Karadeniz (Black Sea): Ansiklopedik Sözlük. 2 Cilt. Heyamola Yayıncılık. İstanbul. ISBN 975-6121-00-9.
