Baziliskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Baziliskas. Ulisse Aldrovandi, Monstrorum historia (1642)

Baziliskas – mitinis gyvačių karalius, gimęs iš sferinio kiaušinio, kurį padėjo septynerių metų gaidys Sirijaus dieną ir išperėjo rupūžė[1]. Chimerinė pabaisa.

Bazilisko idėja gali būti kilusi iš Indijos raguoto žalčio arba kobros su gaubtuvu. Plinijus Vyresnysis baziliską aprašo kaip gyvatę su auksine karūna. Viduramžiais baziliskas buvo vaizduojamas gyvate su gaidžio galva, kartais net žmogaus galva. Katalikiškame mene baziliskas vaizduojamas kaip Šėtonas ir antikristas. Protestantams tai buvo pontifiko simbolis.

Pagal legendą egzistuoja dvi baziliskų rūšys. Pirmosios rūšies baziliskai degina viską prie ko prisiartina, o antrosios – viską, kas gyva, žudo žvilgsniu. Abiejų rūšių baziliskų buvo bijoma ir teigiama, kad jie kvėpavimu naikina augmeniją bei skaldo akmenis. Buvo tikima, kad jei raitelis mėgins nudurti pabaisą ietimi, nuodai perėję per ietį užmuš raitelį ir jo arklį. O vienintelis būdas užmušti baziliską, laikyti jam prieš akis veidrodį, nežiūrint į jį tiesiai. Baziliskas turėtų mirti nuo išgąsčio išvydęs savo atvaizdą.

Tačiau buvo manoma, kad baziliskai turi priešą gamtoje. Manyta, kad žebenkštis turi imunitetą jo mirtinam žvilgsniui, o sužeista žebenkštis suėda šiek tiek rūtos, kuri grąžina gyvūnui jėgas. Dar pavojingesnis priešas – gaidys, kurio giedojimas baziliskui mirtinas.

Nudobtas baziliskas buvo kabinamas namie, kad atbaidytų vorus. Jis taip pat buvo naudotas Apolono ir Dianos šventyklose, kur nedrįsdavo niekas pašalinis įeiti.

Heraldikoje baziliskas vaizduojamas kaip gyvūnas su gaidžio galva, liemeniu ir kojomis, gyvatės liežuviu ir šikšnosparnio sparnais. Jo gyvatiška uodega baigiasi rodyklės formos galu.

Literatūriniai paminėjimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vilniaus bazilisko skulptūra Lietuvos nacionalinio muziejaus Vilniaus gynybinės sienos bastėjos ekspozicijoje.

Manoma, kad Vilniuje baziliskas pradėtas minėti Žygimanto Augusto valdymo laikais, nors pirmasis jį aprašė, Vilniaus universiteto profesorius, istorikas Adomas Ignacas Naramovskis XVIII a. pr., o Teodoras Narbutas pirmas Vilniaus baziliską susiejo su konkrečia vieta – Bokšto, Subačiaus ir Bastėjos gatvių sankirta. Jis taip pat mini, kad visi žūdavo nuo Vilniaus bazilisko žvilgsnio. Tačiau nuteistas miriop ir pasiųstas į bazilisko buveinę nusikaltėlis, vietoje skydo pasiėmė veidrodį. Todėl Vilniaus baziliskas žuvo nuo atsispindėjusio veidrodyje savo paties žvilgsnio.

Literatūra

Vikiteka