Bavarijos karalystė (1806–1918)

Šis straipsnis apie XIX ir XX a. pradžios valstybę. Apie viduramžių valstybę, trumpai vadintą Bavarijos karalyste, skaitykite straipsnyje Bavarijos kunigaikštystė.

Bavarijos karalystė vok. Königreich Bayern bav. Kinereich Bayern
Šventosios Romos imperijos kurfiurstystė (1806 m.) Reino konfederacijos valstybė (1806–1813 m.) Vokietijos sąjungos valstybė (1815–1866 m.) Vokietijos imperijos federacinė valstybė (1871–1918 m.)
← 1806 – 1918 →   →
Bavarijos karalystės vėliava Bavarijos karalystės herbas
Devizas In Treue fest
Himnas „Karališkasis Bavarijos himnas“ Bayerische Königshymne
Location of {{{paprastas_pav}}} 1914 m. Bavarijos Karalystė kaip Vokietijos imperijos dalis.
Sostinė	Miunchenas
Kalbos	bavarų, aukštutinės vokiečių aukštaičių tarmės
Religija	katalikybė
Valdymo forma	konstitucinė monarchija
karalius
1806–1825	Maksimilijonas I
1825–1848	Liudvikas I
1848–1864	Maksimilijonas II
1864–1886	Liudvikas II
1886–1913	Otonas I
1913–1918	Liudvikas III
Era	Napoleono karai Prancūzijos–Prūsijos karas Pirmasis pasaulinis karas
- Karalystės paskelbimas	1806 m. sausio 26 d.
- Įkūrimas	1806 m. gruodžio 26 d.
- Paryžiaus sutartis	1814 m. gegužės 30 d.
- Vokietijos suvienijimas	1871 m. sausio 18 d.
- Vokietijos revoliucija	1918 m. lapkričio 9 d.
- Anifo deklaracija	1918 m. lapkričio 12 d.
Plotas
- 1910	75 865 km²
Gyventojai
- 1910	6 524 372
Valiuta	Bavarijos guldenas (1806–1873 m.) Vokietijos auksinė markė (1873–1914 m.) Popierinė markė (1914–1918 m.)
Šiuo metu priklauso:	Vokietija

Bavarijos karalystė (vok. Königreich Bayern, bav. Kinereich Bayern, iki 1825 m. rašyta Baiern) – valstybė dabartinės Vokietijos teritorijoje, gyvavusi 1806–1918 m. Ji susiformavo panaikinus Bavarijos kurfiurstystę ir 1871 m., po Vokietijos suvienijimo, tapo viena iš Vokietijos imperijos federacinių valstybių. Dydžiu ir reikšme Bavarija nusileido tik Prūsijai.

Karalystė buvo įkurta, kai 1806 m. Bavarijos kurfiurstas Maksimilijonas IV iš Vitelsbachų dinastijos pasiskelbė karaliumi Maksimilijonu I. Dinastija valdė iki monarchijos panaikinimo 1918 m. Dabartinės Bavarijos sienos susiformavo po 1814 m. Paryžiaus sutarties, kai Bavarija perleido Tirolį ir Forarlbergą Austrijai, tačiau įgijo žemių Reino krašte ir Frankonijoje.

1918 m., po Vokietijos revoliucijos, Bavarijos karalystė buvo panaikinta ir pakeista Bavarijos liaudies valstybe – pirmąja respublikine forma, kuri vėliau išsivystė į dabartinę Laisvąją Bavarijos valstybę.

Istorija

Susiformavimas ir plėtra valdant Maksimilijonui I

1777 m., mirus bevaikiam paskutiniam Bavarijos Vitelsbachų šakos valdovui, kurfiurstystė atiteko kitai tos pačios dinastijos šakai – Pfalco Vitelsbachams. Valdovu tapo Pfalco kurfiurstas Karolis Teodoras, ir taip po ilgos pertraukos Bavarija vėl buvo sujungta su Pfalcu. Tačiau netrukus šios teritorijos pateko į revoliucinės Prancūzijos karinių veiksmų zoną: 1793 m. į Pfalcą įsiveržė revoliucinė armija, o 1795 m. prancūzų pajėgos pasiekė Miuncheną. Karolis Teodoras, nesugebėjęs organizuoti veiksmingos gynybos, pasitraukė, o valdžią perėmė regentų taryba.

Maksimilianas fon Monžela

1799 m., mirus Karoliui Teodorui, valdžią perėmė kurfiurstas Maksimilijonas IV Juozapas. Nors jis ir jo ministras Maksimilianas fon Monžela labiau simpatizavo Prancūzijai nei Austrijai, Bavarija buvo silpna ir politiškai pažeidžiama. 1800 m. Bavarijos kariuomenė, kovojusi Austrijos pusėje, pralaimėjo Hoenlindeno mūšyje prieš Prancūziją. Pagal 1801 m. Liunevilio taikos sutartį Bavarija neteko dalies savo teritorijų.

Siekdamas atsiriboti nuo Austrijos įtakos, Maksimilijonas IV sudarė sąjungą su Prancūzija. 1805 m., pagal Presburgo taikos sutartį, jis gavo teisę pasiskelbti karaliumi, ir 1806 m. sausio 1 d. tapo Maksimilijonu I. Tais pačiais metais Bavarija prisijungė prie Napoleono įkurtos Reino konfederacijos.

Naujai įkurta karalystė iš karto pateko į stiprią Prancūzijos politinę ir karinę įtaką: Bavarija turėjo siųsti kariuomenės dalinius į Napoleono karus, įskaitant kovas Ispanijoje, kampanijas prieš Austriją, o 1812 m. žygyje į Rusiją neteko apie 30 000 karių. 1808 m. buvo panaikinta baudžiava ir paskelbta pirmoji konstitucija, kuri vėliau buvo perrašyta atsižvelgiant į prancūzišką teisinį modelį.

1813 m. Bavarija pasitraukė iš Reino konfederacijos ir prisijungė prie Napoleono priešininkų koalicijos, pasirašydama Rydo sutartį, kuria jai buvo garantuotas suverenitetas. Po Napoleono pralaimėjimo Bavarija įgijo naujų teritorijų, įskaitant Viurcburgą, dalį Frankfurto ir Heseno žemių bei Reino Pfalcą.

1799–1817 m. šalies vidaus politikai vadovavo grafas Maksimilianas fon Monžela. Jo įgyvendintos administracinės ir švietimo reformos modernizavo valstybės valdymą, o jų pagrindai iš dalies išliko iki šių dienų. 1817 m., Monžela pasitraukus iš pareigų, buvo pradėtas konstitucinės santvarkos pertvarkos procesas.

Konstitucija

1818 m. gegužės 26 d. Bavarijoje buvo priimta nauja konstitucija, kuri įtvirtino konstitucinės monarchijos principus. Joje buvo numatytas dviejų rūmų parlamentas: aukštieji rūmai, sudaryti iš aristokratijos, aukštų valstybės pareigūnų ir dvasininkų, bei žemieji rūmai – su įvairių visuomenės sluoksnių, įskaitant miestiečius, dvasininkus ir žemvaldžius, atstovais. Be parlamento sutikimo negalėjo būti nei priimami įstatymai, nei nustatomi mokesčiai.

Konstitucija taip pat garantavo religijų lygybę, ypač saugodama protestantų teises, nors tai sukėlė dalies katalikiškos visuomenės nepasitenkinimą. Pradžioje naujoji santvarka susidūrė su pasipriešinimu, ypač dėl kariuomenės priesaikos klausimo, tačiau padėtis pamažu stabilizavosi. Valstybės vidaus gyvenimas nusistovėjo valdžią perėmus karaliui Liudvikui I po Maksimilijono I mirties 1825 m.

Vakarų Bavarijai priklausanti Pfalco sritis išlaikė dalinę autonomiją, išsaugodama kai kurias Napoleono laikų reformas ir institucijas. Ši padėtis buvo laikoma savotišku kompromisu tarp pagrindinės valstybės – Bavarijos – ir jos nuo centro kiek atskirtos srities – Pfalco.

Liudvikas I, Maksimilijonas II ir revoliucijos

1825 m. Bavarijos karaliumi tapo Liudvikas I. Jo valdymo laikotarpiu itin suklestėjo menai ir architektūra – karalius rėmė klasicistinių pastatų statybas, ypač Miunchene. Taip pat buvo skatinama pramonės plėtra. Užsienio politikoje Bavarija parėmė Graikijos nepriklausomybę, o 1832 m. Liudviko sūnus Otonas tapo pirmuoju Graikijos karaliumi.

Karaliaus Liudviko I portretas, nutapytas Jozefo Karlo Štilerio, 1826 m.

Iš pradžių Liudvikas laikėsi liberalių pažiūrų, tačiau po 1830 m. revoliucijų Europoje ėmėsi konservatyvesnės politikos. 1832 m. Hambacho demonstracija išreiškė visuomenės nepasitenkinimą mokesčiais ir cenzūra. 1834 m. Bavarija prisijungė prie Vokietijos muitų sąjungos, o 1835 m. regione pradėjo veikti pirmasis Vokietijos geležinkelis.

Bavarijos karūna, saugoma Miuncheno rezidencijoje

1837 m. parlamente įsigalėjo konservatyvus ultramontanų dvasininkų judėjimas, apribojęs protestantų teises ir sustiprinęs cenzūrą. Tačiau ši įtaka greitai sumenko kilus konfliktui dėl pilietybės suteikimo karaliaus favoritei Lolai Montes – karalius atmetė parlamento reikalavimą, ir dvasininkai neteko politinės paramos.

1848 m., Europoje vykstant revoliucijoms, Liudvikas I atsisakė sosto ir jį perleido sūnui Maksimilijonui II. Po revoliucijos konstitucija buvo patobulinta – išplėstos rinkimų teisės ir reformuota žemųjų parlamento rūmų sudėtis.

Maksimilijonas II pritarė vokiečių vienybės idėjai, tačiau rėmė Austriją – tradicinę Bavarijos sąjungininkę – prieš Prūsiją. Nors daug gyventojų palaikė Vokietijos suvienijimą, karalius atmetė 1849 m. Frankfurto konstituciją. Dėl to Pfalce kilo sukilimas, kurį malšino Prūsijos kariuomenė.

Valhalos memorialas, užsakytas Liudviko I – vaizdas iš oro

1850 m., Bavarijai remiant Austriją kare dėl Heseno–Kaselio, kilusi įtampa vos neperaugo į karą su Prūsija. Šiai nusileidus, buvo sudarytas Olomouco susitarimas, kuriuo Prūsija pripažino Austrijos pirmenybę Vokietijos reikaluose.

Vadinamojo Triaso – Bavarijos siūlyto alternatyvaus modelio Prūsijos ir Austrijos dominavimui – žlugimas paskatino ministro pirmininko Liudvigo fon der Pforteno atsistatydinimą 1859 m. Bavarija kartu su Austrija atmetė Prūsijos siūlytas Vokietijos sąjungos reformas ir 1863 m., Prūsijai nedalyvaujant, dalyvavo sąjungos reformos susitikime Frankfurte.

Austrijos–Prūsijos karas

1864 m. mirus Maksimilijonui II, Bavarijos karaliumi tapo jo aštuoniolikmetis sūnus Liudvikas II. Tuo metu įtampa tarp Austrijos ir Prūsijos didėjo. Prūsijos ministras pirmininkas Otas fon Bismarkas siekė išlaikyti Bavariją neutralioje pozicijoje, tačiau Liudvikas II pasirinko likti Austrijos sąjungininku.

1866 m. prasidėjus karui, dauguma pietinių vokiečių valstybių, įskaitant Bavariją, stojo Austrijos pusėn. Bavarijos kariuomenė dalyvavo karo veiksmuose, tačiau jos indėlis buvo ribotas, o bendradarbiavimas su kitomis sąjungininkų pajėgomis – nepakankamai koordinuotas. Prūsija greitai įveikė savo priešininkus, o lemiamu tapęs Sadovos mūšis nulėmė Austrijos pralaimėjimą.

Bavarijos kariuomenė taip pat patyrė pralaimėjimus – ypač Kisingeno (liepos 10 d.) ir Rosbruno (liepos 26 d.) mūšiuose. Nors vadovavimą kariuomenei perėmė princas Karolis, padėties tai nepakeitė.

Po Prūsijos pergalės Vokietijos sąjunga buvo panaikinta, o Austrija neteko įtakos vokiečių žemėse. Bavarija prarado kelis pasienio miestus, kurie atiteko Prūsijai. Nuo to laiko Bavarijos užsienio ir saugumo politika vis glaudžiau derinta su Prūsijos interesais.

Liudvikas II ir Vokietijos imperija

Karalius Liudvikas II

Po Austrijos pralaimėjimo 1866 m. kare su Prūsija, šiaurinės Vokietijos valstybės susivienijo į Šiaurės Vokietijos sąjungą, kuriai vadovavo Prūsijos karalius. Pietinės valstybės, tarp jų ir Bavarija, kurį laiką besipriešinusios Prūsijai, pakeitė požiūrį, kai Prancūzijos imperatorius Napoleonas III pareiškė teritorinių pretenzijų, tarp jų – ir į Bavarijai priklausiusį Pfalcą. 1870 m. Liudvikas II sudarė sąjungą su Prūsija prieš Prancūziją – ši buvo laikoma pagrindine kliūtimi Vokietijos suvienijimui.

Tų pačių metų vasarą prasidėjo Prancūzijos–Prūsijos karas. Bavarijos kariuomenė buvo pasiųsta į frontą, jai vadovavo Prūsijos kronprincas Frydrichas. 1871 m., po Prancūzijos pralaimėjimo, būtent Liudvikas II Versalio rūmuose pasiūlė Prūsijos karalių Vilhelmą I paskelbti Vokietijos imperatoriumi. Naujoji Vokietijos imperija suvienijo didžiąją daugumą vokiečių žemių, išskyrus Austriją. Siekdamas apsaugoti Pfalcą, Liudvikas taip pat palaikė Elzaso–Lotaringijos aneksiją iš Prancūzijos.

XIX a. dešimtajame dešimtmetyje sukurtas fotochromo atspaudas, vaizduojantis Noišvanšteino pilį. Ji buvo suprojektuota ir pastatyta Liudviko II valdymo laikotarpiu ir iki šiol išlieka vienu žymiausių turistinių objektų Bavarijoje.

Vokietijos imperijos įkūrimas 1871 m. Bavarijoje iš pradžių buvo palankiai vertinamas, tačiau netrukus išryškėjo nepasitenkinimas dėl vis ryškesnės Prūsijos įtakos bendroje valstybės politikoje. Derybose su Berlynu Bavarijai buvo užtikrintas išskirtinis statusas – ji išsaugojo savo kariuomenę (pavaldi Prūsijai tik karo atveju) ir atskirą diplomatinę tarnybą.

Po 1871 m. Liudvikas II vis labiau atsiribojo nuo politinio gyvenimo. Jis ėmė skirti dideles sumas prabangių rūmų ir pilių – ypač Noišvanšteino – statyboms. Nors naudojo asmenines lėšas, karalius įklimpo į skolas, o tai sukėlė nerimą vyriausybei. Ministrai bandė stabdyti statybas, bet Liudvikas atsisakė paklusti, todėl santykiai su vyriausybe ėmė blogėti.

1886 m. Bavarijos vyriausybė paskelbė karalių psichiškai nepajėgiu valdyti ir paskyrė regentu jo dėdę Luitpoldą. Kitą dieną po nušalinimo Liudvikas II žuvo paslaptingomis aplinkybėmis – jis kartu su gydytoju dingo prie Štarnbergo ežero ir abu buvo rasti nuskendę. Nors oficialiai nurodyta, kad tai buvo savižudybė, aplinkybės liko miglotos ir paskatino įvairias sąmokslo teorijas apie galimą nužudymą.

Regentystė ir reformos

Po Liudviko II mirties karaliumi paskelbtas jo brolis Otonas, tačiau dėl psichikos ligos jis negalėjo valdyti. Todėl valstybės reikalus perėmė princas Luitpoldas, valdęs kaip regentas (1886–1912 m.).

Šiuo laikotarpiu Bavarijos ryšiai su Prūsija išliko formalūs, tačiau menkai plėtojami politiniu ar visuomeniniu lygmeniu. Bavarijos visuomenė menkai reiškė paramą imperijai, kurioje dominavo Prūsija, o tam tikri simboliniai incidentai – pavyzdžiui, 1900 m. kilę ginčai dėl imperinių ir regioninių atributų – liudijo pastangas pabrėžti Bavarijos savarankiškumą.

Paminklas regentui princui Luitpoldui Miuncheno Teisingumo rūmuose

Politinėje sistemoje dominavo Katalikiškoji konservatyvioji partija, vėliau tapusi Bavarijos centrine partija. XIX a. pabaigoje į parlamentą pirmą kartą pateko socialdemokratai, buvo įteisintas moterų priėmimas į aukštąsias mokyklas. 1906 m. įvykdyta rinkimų reforma, įtvirtinusi tiesioginius rinkimus. 1912 m. vyriausybę pirmą kartą suformavo parlamento daugumą turinčios partijos atstovas – Georgas fon Hertlingas. Šis pokytis atspindėjo augantį parlamento vaidmenį valstybės valdyme.

Luitpoldo valdymo laikotarpis pasižymėjo intensyvia kultūrine raida, ypač Miunchene, kur klestėjo menai, architektūra ir literatūra. Šis laikotarpis vėliau imtas vadinti „Princo regento metais“ (vok. Prinzregentenzeit). Luitpoldas, vertintas už kuklumą ir stabilų valdymą, išliko gerbiamas visuomenės. Jo valdymo metai vėliau idealizuoti kaip Bavarijos „aukso amžius“, nors nostalgija „pasakų karaliui“ Liudvikui II taip pat niekur nedingo.

Po Luitpoldo mirties 1912 m. regentu tapo jo sūnus Liudvikas, o 1913 m., priėmus atitinkamą įstatymą, jis paskelbtas karaliumi Liudviku III. Tais pačiais metais įvykdyta konstitucinė reforma, suteikusi regentui teisę perimti karaliaus titulą, žymėjo monarchijos vaidmens pokytį valstybės valdyme. Šis teisinis sprendimas sustiprino parlamentinės valdžios principus ir prisidėjo prie to, kad 1918 m. revoliucijos metu monarchijos žlugimas įvyko be didesnio pasipriešinimo.

Karinė autonomija

Įkūrus Vokietijos imperiją, daugumos valstybių kariuomenės buvo integruotos į bendrą imperijos karinę struktūrą, veikusią Prūsijos vadovavimo pagrindu, tačiau Bavarija išlaikė dalinę karinę autonomiją taikos metu. Jos kariuomenės korpusai liko atskiri nuo Prūsijos struktūros, o kariai dėvėjo savitas – šviesiai mėlynas ir žalias – uniformas, skyrusias juos nuo prūsiškos kariuomenės. Kariai prisiekdavo ištikimybę Bavarijos karaliui, nors karo atveju ši priesaika galiojo ir imperatoriui Vilhelmui I kaip aukščiausiajam kariuomenės vadui. 1914 m. Bavarijos kariuomenę sudarė apie 92 tūkst. karių – maždaug vienuolika procentų visos imperijos karinių pajėgų.

Pirmasis pasaulinis karas ir Bavarijos karalystės pabaiga

Karalius Liudvikas III Lvive (tuomet – Lemberge) 1915 m., per Pirmąjį pasaulinį karą

1914 m., nužudžius erchercogą Pranciškų Ferdinandą, Vokietijos imperija stojo į karą Austrijos–Vengrijos pusėje. Prasidėjęs konfliktas greitai peraugo į Pirmąjį pasaulinį karą. Karo pradžioje Bavarijos, kaip ir daugumos kitų Vokietijos žemių, gyventojai demonstravo palaikymą karo veiksmams; karalius Liudvikas III išreiškė paramą imperijos politikai. Vėlesniu laikotarpiu jis kėlė teritorines pretenzijas į Elzasą ir Antverpeną, siekdamas sustiprinti Bavarijos pozicijas imperijoje.

Tačiau karui užsitęsus ir didėjant aukų skaičiui, visuomenės nuotaikos ėmė keistis. Bavarijoje augo nusivylimas Prūsijos dominavimu ir stiprėjo separatistinės tendencijos. Karalius Liudvikas III, iš pradžių palaikytas, tapo vis mažiau populiarus. 1918 m. Bavarija bandė derėtis dėl atskiros taikos, bet nesėkmingai. Tų pačių metų lapkritį, revoliucijos įkarštyje, karalius su šeima pasitraukė iš Miuncheno.

Lapkričio 12 d. paskelbtoje Anifo deklaracijoje Liudvikas pareiškė nebegalįs eiti valdovo pareigų ir atleido pareigūnus bei karius nuo ištikimybės priesaikos. Nors formaliai sosto neatsisakė, laikinoji vyriausybė jo pareiškimą traktavo kaip atsistatydinimą. Taip baigėsi daugiau nei 700 metų trukusi Vitelsbachų dinastijos valdžia, o karalystė tapo Bavarijos liaudies valstybe.

1921 m. Liudviko laidotuvės, vykusios su monarchinėmis apeigomis, kai kam atrodė kaip galimas monarchijos atkūrimo ženklas. Vis dėlto kronprincas Ruprechtas atsisakė jėgos naudojimo ir deklaravo sieksiantis atkūrimo taikiomis, teisinėmis priemonėmis. Gedulingame pamoksle Miuncheno arkivyskupas atvirai palaikė monarchiją, tačiau šie siekiai taip ir nebuvo įgyvendinti.

Geografija

Bavarijos Karalystė 1808 m., apimanti ir Tirolį

1806 m., įkūrus Reino konfederaciją ir Bavarijai tapus karalyste, jos teritorija gerokai išsiplėtė dėl Napoleono inicijuotų teritorinių pertvarkymų. Trumpam laikui prie Bavarijos buvo prijungtas Tirolis (1806–1814 m.) ir Zalcburgas (1810–1816 m.), tačiau šios žemės vėliau grąžintos Austrijai. Vietoj jų Bavarijai buvo paliktos strategiškai ir ekonomiškai svarbios teritorijos – Reino Pfalcas ir dalis Frankonijos, kurios oficialiai prijungtos po Vienos kongreso 1815 m.

1808 m. Bavarija buvo pertvarkyta į 15 administracinių apygardų (vok. Kreise), pavadintų pagal upes, remiantis prancūzišku departamentų modeliu. Dėl vėlesnių teritorinių pokyčių jų skaičius sumažintas iki aštuonių. 1838 m., karaliaus Liudviko I sprendimu, apygardų pavadinimai pakeisti į istorinius regionų vardus: Aukštutinė ir Žemutinė Bavarija, Švabija, Pfalcas, trys Frankonijos dalys ir Aukštutinis Pfalcas. Tuo pačiu karalius papildė savo titulą – jis tapo „Bavarijos karaliumi, Frankonijos ir Švabijos kunigaikščiu, Reino kurfiurstu“.

Pfalcas, kurį Bavarija gavo kaip kompensaciją už prarastus Tirolį ir Zalcburgą, apėmė vakarinę buvusios Pfalco kurfiurstystės dalį. Rytinė šio regiono dalis – su Manheimu ir Heidelbergu – atiteko Badeno didžiajai hercogystei.

Po 1866 m. Austrijos–Prūsijos karo Bavarija, palaikiusi Austriją, neteko dalies Žemutinės Frankonijos teritorijų, perduotų Prūsijai. Saksonijos–Koburgo ir Gotos kunigaikštystė, nepriklausiusi karalystei, buvo prijungta tik 1920 m., jau kaip laisvoji valstybė. Rėno Ostheimas prie Bavarijos buvo prijungtas 1945 m.

XX a. pradžioje administraciniai terminai Kreis ir Bezirk buvo pakeisti į vėliau įsitvirtinusius Regierungsbezirk (vyriausybinė apygarda) ir Landkreis (apskritis).

Šaltiniai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.