Barsukyno ozas
| Barsukyno ozas | |||
|---|---|---|---|
  Barsukyno ozas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Šiaulių rajono savivaldybė | ||
| Seniūnija | Bubių seniūnija | ||
| Aukštis | 23,4 m | ||
| Plotas | 230x700 m | ||
Barsukyno ozas – siaura ir ilga kalva, apie 0,7 km besidriekianti Šiaulių rajono savivaldybėje, Bubių seniūnijoje, Pageluvio kraštovaizdžio draustinyje, puslankiu vakarų–rytų kryptimi juosianti pelkėjančio Barsukyno ežero šiaurinę dalį. Ozas iškilęs maždaug pusiaukelėje tarp lygiagrečių kelių A12 Ryga–Šiauliai–Tauragė–Kaliningradas ir 2106 Kelmė–Noreišiai–Bubiai , 2,5 km į šiaurės vakarus nuo Bazilionų. Per ozą driekiasi Pageluvio ežeryno pažintinis takas ir dviračių trasa. Nuo 2018 m. ozas paskelbtas geomorfologiniu gamtos paveldo objektu.[1][2]
Barsukyno ozas susiformavo paskutinio ledynmečio pabaigoje, prieš 12–10 tūkst. metų ištirpus ledynui, nugulus smėliui, žvyrui ir pavieniams rieduliams. Jo ilgis iš pietvakarių į rytus 700 m, plotis 100–230 m, vidutinis santykinis aukštis 16 m, didžiausias – 23,4 m (absoliutusis aukštis 158,4 m), šlaitų polinkio kampas daugiau kaip 15°. Medžiais ir krūmais apaugusiuose šlaituose išlikusios buvusių II pasaulinio karo apkasų liekanos. Kalvagūbrio viduryje ir rytų pusėje 2017 m. išaiškinti Pageluvio I ir Pageluvio II piliakalniai. [1]
Ozais vadinami ilgi ir siauri kalvagūbriai, susiformavę tirpstančio ledyno plyšiuose. Pasak padavimų, tai per pelkes supilti milžinų takai. Aukščiausioje ozo vietoje įrengtas Pageluvio I piliakalnis. Ant piliakalnio rytinio pylimo stovi nudžiūvusi Sukilėlių pušis, prie kurios 1863 metų sukilėliai duodavo priesaiką.[3][4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- 1 2 Barsukyno ozas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
- ↑ Saugomų teritorijų valstybės kadastras. Barsukyno ozas stvk.lt/map
- ↑ Atrask Lietuvos saugomas teritorijas. Barsukyno ozas saugoma.lt
- ↑ Barsukyno ozas siauliurajonas.lt