Baroko stiliaus bažnyčios Vilniuje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Crystal Clear app logout.png  Straipsnis turėtų prasidėti aiškiu apibrėžimu.
Jei galite, apibrėžkite straipsnio dalyką, pagrindinę sąvoką.

Baroko stiliaus bažnyčios Vilniuje pasiekė iki tol Lietuvoje nematytą įvairumą ir puošnumą. Kontreformacijos sūkuryje katalikiškų bažnyčių turtingumą siekta iškelti kaip priešpriešą protestantų maldos namų santūrumui. Turtinga bažnyčių architektūra turėjo sudaryti deramą foną liturginėms apeigoms, dar labiau sustiprinti jų emocinį poveikį.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XVIIXVIII a. pagrindiniai sakralinių objektų statybos organizatoriai buvo vienuolijos, turėjusios nuosavas meno programas, net savus architektus. Tarp įvairių vienuolijų esama nemažų skirtumų. Raiškia architektūra pasižymėjo jėzuitų, karmelitų, dominikonų, kamaldulių bažnyčios. Lietuvoje vienuolynų bažnyčios atviros tikintiesiems, tačiau vienuoliai jose turėjo būti izoliuoti. Jiems skirta vieta – vienuolių choras – galėjo būti presbiterijoje, už Didžiojo altoriaus (Vilniaus dominikonų Šv. Dvasios bažnyčioje), tuoj už presbiterijos, virš zakristijos (Vilniaus karmelitų Šv. Teresės bažnyčioje) arba šone – emporose. Baroko laikotarpiu padidėjo sakralinių pastatų plano ir tūrio įvairovė. Daugiausia buvo statoma lotyniškojo kryžiaus plano bažnyčių. Jų tūris bazilikinis, halinis arba vienanavis. Ankstyviausios barokinės bažnyčios – Vilniaus jėzuitų Šv. Kazimiero (1604 m.-1618 m.) ir karmelitų Šv. Teresės (1633-1650 m.) – yra kryžminės bazilikos, su šoninėse navose išdėstytomis koplyčiomis. Kryžminių bazilikinių bažnyčių yra įvairaus didumo, skirtingų plano modifikacijų. Antai šoninių navų koplyčios vienur tarpusavyje sujungtos (Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia), kitur – izoliuotos (Vilniaus Šv. Kazimiero koplyčia). Pasitaiko, kad tarp centrinės navos ir koplyčių eilių įsiterpia siauros šoninės navos - praėjimai (Vilniaus misionierių Marijos žengimo į dangų bažnyčia). Neretai koplyčių iš viso nėra - išilgai bažnyčios nutįsusios įprastinės šoninės navos. Lotyniškojo kryžiaus plano bažnyčios buvo statomos visais baroko plitimo Lietuvoje laikotarpiais. Brandaus baroko periode, be labai paplitusio kryžminio, statyti ir centriško plano sakraliniai pastatai. Visi jie išaugdavo kartu su vienuolynais. Vėlyvojo baroko periode išplito modernizuoti tradiciniai, paveldėti iš gotikos ir renesanso, sakralinių pastatų plano ir tūrio tipai: vienanavės bei halinės bažnyčios su stačiakampe navų dalimi. Šitokios buvo statomos naujos vienuolynų ir parapijų bažnyčios. Šią tūrio struktūrą išlaikė ir baroko stiliumi rekonstruoti seni sakraliniai pastatai (Vilniaus Šv. Jono, Tytuvėnų bažnyčios). Nors Lietuvoje yra labai įvairios kompozicijos barokinių bažnyčių, jų planas ir tūris visada aiškūs, be įmantrių sienų išraitymų ir vizualinių erdvės persipynimų.

Baroko stiliaus bažnyčios Vilniuje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]