Barlamas ir Juozapatas

Šv. Barlamas ir šv. Juozapatas. XV a. pab. – XVI a. pr. ikona iš Šv. Sofijos soboro Naugarde

Barlamas ir Juozapatas (gr. Βαρλαάμ, Ἰωσαφάτ) – krikščionių šventieji, žinomi iš populiaraus religinio viduramžių pasakojimo.

Pasakojimas apie Barlamą ir Juozapatą

Anot paties pasakojimo, šią istoriją užrašęs VII–VIII a. sirų krikščionių dvasininkas, šv. Tomas Damaskietis. Pasakojama, kad indų pagonių karalius Abeneras ar Aveniras persekiojęs krikščionis, kurie Indijoje atsiradę dar apaštalo Tomo laikais. Karalius labai norėjęs susilaukti palikuonių ir jam galop gimęs labai dailus sūnus Juozapatas. Karalius paklausęs savo astrologų, kokia būsianti jo sūnaus lemtis. Visi žadėję jam gerą lemtį, išskyrus vieną, kuris pasakęs, kad jo sūnus priimsiąs persekiojamą religiją ir tapsiąs ne šios žemės karaliumi. Aveniras labai nusigandęs ir liepęs pastatyti kuo gražiausius rūmus, kad tik jo sūnui nereikėtų susidurti su jokiais vargais. Rūmai buvę ištaigingi, į juos leisti tik jauni, sveiki ir laimingi žmonės, tad Juozapatas nematęs jokio skausmo, liūdesio, vargo, ligų, mirties. Visgi Juozapatas galiausiai ištrūkęs iš rūmų, ir nepaisant visų tėvo persergėjimų, pamatęs neregį, luošį ir mirštantįjį. Juozapatą šie reginiai labai sukrėtę. Tada pasirodęs krikščionių asketas Barlamas, kuris pažadėjęs padėsiant nurimdyti Juozapato sielvartą. Barlamas jam papasakojęs apie stebuklingą brangakmenį, kuris leidžiantis neregiui vėl matyti, kurčiajam išgirsti, luošajam pasveikti, taip pat teikiąs nemarumą ir didžią išmintį.

Šv. Juozapatas paskelbia apie savo išvykimą. XIII a. Atono kalno rankraščio iliustracija

Barlamas karalaičiui papasakojęs įvairias biblines ir rytietiškas istorijas bei galiausiai papasakojęs Kristaus evangeliją. Tada palikęs savo asketo rūbą ir iškeliavęs. Karalius Aveniras visaip stengęsis nukreipti Juozapato mintis nuo krikščionybės – gundęs jį turtais, dailiomis moterims, galop sutikęs pasidalinti valdžia. Juozapatas valdęs taip gerai, kad visi buvę laimingi, o jo tėvas prieš mirtį priėmęs krikščionybę. Dar keletą metų pavaldęs, Juozapatas panūdęs perleisti savo valdžią ir susirasti svečioje šalyje Barlamą. Pavaldiniai tam labai prieštaravę, bet Juozapatas slapčia persivilkęs į Barlamo andai paliktus drabužius ir iškeliavęs. Susiradęs Barlamą, Juozapatas su juo praleidęs ilgą laiką, o bičiuliui mirus, atgabenęs jo palaikus atgal į Indiją.

Kilmė ir istorija

Barlamo ir Juozapato istorija viduramžiais paplito tiek Rytuose (Sirijoje, Bizantijoje, Indijoje, Etiopijoje, Egipte), tiek Europoje, išversta į įvairias kalbas (vokiečių aukštaičių, prancūzų, italų, anglų, senovės skandinavų, lotynų, etiopų, arabų, armėnų, gruzinų). Įvairūs vertėjai, perrašinėtojai šią istoriją savaip papildę, perinterpretavę. Kijevo Rusioje pasakojimas apie Barlamą ir Juozapatą užfiksuotas jau XI a. Serbų hagiografija apie šv. Savą sumodeliuota pagal šį pasakojimą. 1637 m. LDK (Oršoje) išleistas pasakojimas rusėnų kalba „Istorija arba tikras pasakojimas, užrašytas šv. Jono Damaskiečio, apie šventųjų tėvų Barlamo ir Josafo gyvenimus, ir indų atvertimą“.

Šv. Juozapatas sutinka luošį ir neregį. XIV a. Vinsano Bovua Speculum Historiale miniatiūra

Kad Barlamo ir Juozapato istorija primena Budos Šakjamunio pastebėta dar 1446 m. Venecijos raštininko (apie budizmą jau žinota iš Marko Polo pasakojimų), o XVII a. – portugalų misionieriaus Indijoje Diogo do Koto. Mokslinį šių istorijų tapatumą XIX a. vid. įrodė Eduaras Labulajė (Eduard Laboulaye, 1859 m.) ir Feliksas Lybrechtas (Felix Liebrecht, 1860 m.). Juozapato vardas kilęs iš budistinės sąvokos „bodhisatva“ skr. बोधिसत्त्व = IAST: bodhisattva-, kuri vėliau mainėsi į VI–VII a. persų Bodisav, arabų kalboje – į Būdhasaf arba Yūdhasaf, X a. į gruzinų Iodasaph, XI a. į graikų gr. Ἰωάσαφ = Ioasaph), o lotynų Iosaphat/Josaphat atsirado dėl asimiliacijos su Biblijoje minimu Judėjos karaliumi Jehosafatu (tekstuose vadinamu Josafatu). Barlamo vardas – miglotos kilmės. Jis į graikų kalbą patekęs per arab. بِلَوْهَر = Bilawhar ir gruzinų Balahvar. Tyrėjai kėlė hipotezes, kad šis vardas galėjęs kilti iš sanskrito žodžių bhagavan („viešpats“) arba purohita- („šventikas“). Karaliaus Aveniro (gr. Ἀβεννήρ, Ἄβενιρ = Abenner, Avenir) vardas taip pat neaiškus – arabų kalboje jis pateikiamas kaip Junaysar, gruzinų – kaip Abeneser, Abenes.

Barlamas ir Juozapatas minimi kaip šventieji Romos martirologe, jų šventa diena lapkričio 27 d., tačiau Romos mišiole jų nėra. Graikų ortodoksų liturginiame kalendoriuje šių šventųjų diena minima rugpjūčio 26 d. (Julijaus kalendoriuje, rugsėjo 8 d. – Grigaliaus), slavų ortodoksų liturginiame kalendoriuje – lapkričio 19 d. (Julijaus, Grigaliaus – gruodžio 2 d.).

Nėra gerai žinoma, kaip Budos istorija transformavosi į mitą apie krikščionių šventuosius. Pirmieji šaltiniai apie Budos gyvenimą buvo II–III a. kodifikuota sanskrito istorija Lalita Vistara ir pali kalba sukurti pasakojimai apie Budos gyvenimus – džatakos. Manoma, kad budistinis ir krikščioniškas pasaulėvaizdis galėję susidurti vėlyvosios antikos Vidurinėje Azijoje, kur tuo metu plito ne tik budizmas, bet ir manichėjizmas, krikščionybė, zoroastrizmas, daoizmas. Ypač didelis religijų lydymosi katilas buvęs Rytų Turkestane, Turfano įduboje. Greičiausiai Budos istoriją pirmieji užrašę ir interpretavę manichėjai, kalbėję iranėnų kalbomis (galbūt sogdų). Iš Vidurinės Azijos istorija galėjo patekti į Bagdadą, kuris tuo metu buvo svarbus manichėjizmo centras. Ibn al Mokafa išvertęs kūrinį į arabų kalbą – Kitab Belawhar wa Budasaf. Pagal šį tekstą sukurti kiti arabiški vertimai, taip pat vertimai į hebrajų, Persijos žydų ( Shahzadeh va Sufi) kalbas. Krikščionišką šios istorijos versiją (apie karaliaus persekiojamus krikščionis ir t. t.) tikriausiai sukūręs gruzinų vienuolis Eutimijus, kuris XI a. vid. Atone išvertė šią istoriją į graikų kalbą.