Barštyno apgultis
| Barštyno apgultis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Didysis prūsų sukilimas | |||||||||
 Prūsų gentys XIII a. | |||||||||
| |||||||||
| Priešininkai | |||||||||
 Vokiečių ordinas |
prūsai (bartai) | ||||||||
| Vadai | |||||||||
| Nežinoma | Nežinoma | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| 400 | 1 300 | ||||||||
| Aukos | |||||||||
| Nežinoma | Nežinoma | ||||||||
Bartenšteino apgultis – vienas Didžiojo prūsų sukilimo mūšių, prūsų surengtas apgulus Kryžiuočių ordinui priklausiusią Bartenšteino (Barštyno) pilį.
Barštynas ir Rešlius buvo dvi svarbiausios Vokiečių ordino tvirtovės prūsų žemėje Bartoje. Jau pačioje sukilimo pradžioje ji buvo apsiausta, tačiau atlaikė kelerius metus iki 1264 m. ir buvo viena paskutiniųjų, patekusių į prūsų rankas.
Bartenšteino kryžiuočių įguloje buvo apie 400 karių, juos apsupo apie 1 300 bartų, kurie, po nesėkmingo mėginimo šturmuoti, įsitvirtino trijose pilaitėse aplink miestą. Tokia taktika Prūsijoje buvo labai įprasta: apsiautėjai įsirengdavo savo įvirtinimus taip, kad būtų nutrauktas bet koks apsiaustųjų ryšys su išoriniu pasauliu. Tačiau Bartenšteine atveju šios prūsų pilaitės buvo pakankamai toli, todėl kryžiuočių pilis galėjo organizuoti reidus aplinkinėse vietovėse. Vokiečiams padėjo ir kai kurie prūsai – užfiksuota, kad prūsai mirties bausme nubaudė vietinį bajorą Miligedą, vokiečiams parodžiusį ordinui slaptus apylinkių kelius.
Vieno iš vokiečių išpuolių metu jiems, pasinaudojus prūsų religine švente, pavyko užpilti ir sudeginti visas tris pilaites.[1] Nepaisant šios nesėkmės, prūsai netrukus sugrįžo ir pilaites atstatė.
Apsiaustame Bartenšteine Ordino pajėgos nesėkmingai laukė pagalbos iš pagrindinės Vokiečių ordino teritorijos. Laukdami pagalbos vokiečiai jau buvo suvalgę savo žirgus. Vienintelis būdas pasitraukti buvo eiti pėsčiomis. Apylinkes kontroliavo vietovę geriau pažįstantys prūsai. Siekdami išlošti laiko ir pridengti savo pasitraukimą Ordino kariai panaudojo apgaulę. Jie užsidarė pilyje, nesirodė ant jos sienų ir net ir neskambino bažnyčios varpu. Tokia tyla privertė bartus patikėti, kad Ordino kariai pabėgo, ir jie nepasirengę pamėgino įeiti į pilį. Kai prūsai priartėjo pakankamai arti, riteriai juos atakavo strėlėmis ir akmenimis. Tai buvo pakartota tris kartus. Prieš galutinai pasitraukdami riteriai paliko vieną seną aklą vyrą skambinti bažnyčios varpu. Tai jiems suteikė keleto dienų pranašumą ir leido saugiai pasiekti Karaliaučių ir Elbingą.
Kitos pilys – Vistotempilyje, Šipenbeilyje (dab. Šipapilis, Lenkija) ir Kroicburge (dab. Slavskojė, Kaliningrado sritis) – krito maždaug 1263 m. Šios pilys kėlė rimtą grėsmę bartams ir varmiams, kurie turėjo prieš jas dislokuoti dideles pajėgas ir negalėjo dalyvauti platesniame sukilime.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Siege of Bartenstein, Loquis of World Stories.
- Urban, William. The Prussian Crusade (2nd leid.). Chicago, Illinois: Lithuanian Research and Studies Center. pp. 287–289. ISBN 0-929700-28-7.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Siege of Bartenstein, Loquis of World Stories.