Baltoji sala (Svalbardas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 80°09′ š. pl. 32°35′ r. ilg. / 80.150°š. pl. 32.583°r. ilg. / 80.150; 32.583

Salos padėtis Svalbarde

Baltoji sala (norv. Kvitøya) – sala Norvegijai priklausančiame Svalbardo salyne, į rytus nuo pagrindinės salų grupės, 62 km į vakarus nuo Rusijai priklausančios Viktorijos salos. Plotas – 682 km². Kranto linija mažai vingiuota. Paviršius kalvotas, iškyla iki 410 m. Beveik visą salą dengia ledynas (Kvitejjekiulenas), pakrantėse plyti arktinė dykuma. Baltoji sala patenka į Nordausto-Svalbardo gamtos draustinį.

Salą 1707 m. atrado olandas Cornelis Giles, pagal atradėją ji buvo vadinama Gileso Žeme. Dabartinį pavadinimą 1876 m. suteikė norvegų banginių medžiotojas Johan Kjeldsen. 1897 m. iš Baltosios salos pakilo švedų keliautojo Salomon August Andrée vadovaujama ekspedicija, bandžiusi pasiekti Šiaurės ašigalį oro balionu. Tačiau keliautojai, nuskridę ~300 km į šiaurę buvo priversti nusileisti ir keliauti pėsčiomis atgal. Jie grįžo iki Baltosios salos, bet joje mirė. Keliautojams pastatytas paminklas.