Baltoji emigracija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Baltoji emigracija (taip pat Baltoji rusų emigracija, Pirmosios bangos emigracija arba Rusijos užsienis; rus. Бе́лая эмигра́ция, Эмиграция первой волны, Русское Зарубежье) – didžiulės politinės emigracijosRusijos bangos pavadinimas, atsiradusios 1917–1920 metais, Rusijos revoliucijos ir Rusijos pilietinio karo pasekoje. Skirtingais paskaičiavimais jų skaičius siekė nuo 2 iki 5 mln. žmonių. Tarp jų buvo rusų, vokiečių, žydų ir kitų tautybių atstovai.[1] Juos visus vienijo didesnis arba mažesnis komunistinės valdžios nepriėmimas.

Ši emigracijos banga buvo unikalus sociokultūrinis reiškinys, kartais vadinamas „kultūros egziliu“, kadangi jo metu pasitraukė didelė dalis Rusijos kultūros elito, tame tarpe ir daugelis Rusijos „Sidabro amžiaus“ atstovų. Šios bangos atstovai padarė didelį indėlį į literatūros, muzikos, meno, mokslo ir inovacijų plėtrą Europoje ir Amerikoje, įskaitant tris Nobelio premijos laureatus (Ivanas Buninas – literatūra, Vasilijus Leontjevas – ekonomika, Ilja Prigožinas – chemija). Šiuo metu jų palikuonių skaičius prilygsta ~10 mln. žmonių visame pasaulyje.

Žymūs atstovai pasaulyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Politikai

Kariniai veikėjai

Istorikai ir filosofai

Meno veikėjai (aktoriai, rašytojai, kompozitoriai, muzikantai ir dr.)

Mokslininkai ir išradėjai

Kitos įžymybės

  • Imperatoriškos Romanovų šeimos nariai
  • Aleksandras Aliochinas (4-asis šachmatų pasaulio čempionas)
  • Viktoras Starfinas (Japonijos bejsbolo žaidėjas, pasiekęs daugybę rekordų)
  • Aleksandras Obolenskis (Anglijos regbio žaidėjas)
  • Marija Vasilčikova (buvusi emigracijoje Lietuvoje)
  • Varvara Melnikova – Puškina (Aleksandro Puškino jaunesniojo sūnaus Grigorijaus žmona, buvusi emigracijoje Lietuvoje)
  • Aleksandra Tolstaja (Levo Tolstojaus duktė)
  • Marija Rasputina (Grigorijaus Rasputino duktė)

Baltoji emigracija Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Palyginus su kitomis šalimis (pvz., Prancūzija, Vokietija, Čekoslovakija), ar net su kitomis Pabaltijos valstybėmis (Latvija, Estija), emigrantų skaičius Lietuvoje buvo negausus, apie keli tūkstančiai žmonių.

Spauda[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1922 m. per metus eidavo nuo 3 iki 6 laikraščių.[2]

  • Dienraštis „Aidas“ («Эхо»), vienas pirmųjų, pats solidžiausias ir populiariausias tarp Lietuvos baltųjų emigrantų, leidžiamas nuo 1920 m., kuris 1930 m. tapo Rygoje leidžiamo „Segodnia“ priedu,[2]
  • Savaitraštis „Naujos dienos“ («Новые дни»).

Organizacijos[1][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1920–1940 m. – Kauno rusų gimnazija, vienas iniciatorių ir direktorius – Aleksandras Timinskis (pedagogas, tarpukario politikas, II Lietuvos Respublikos Seimo deputatas).
  • 1919–1924/1925 m. – Buvusių Rusijos armijos tarnautojų ir invalidų savišalpos sąjunga.
  • 1926–1937 m. – Lietuvos rusų emigrantų susivienijimas.
  • 1927–1938 m. – Rusų sporto draugiją.

Žymiausi atstovai Lietuvoje, jų indėlis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Profesoriai

  • Levas Karsavinas (Rusijos ir Lietuvos kultūros istorikas, filosofas, poliglotas, išmokęs lietuvių kalbą per 2 metus, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius, gyvenęs Lietuvoje 1928–1949 m.) Jau nuo 1929 m. dėstė lietuvių kalba.
  • Vosylius Sezemanas (Rusijos ir Lietuvos filosofas, Kauno ir Vilniaus universitetų profesorius, gyvenęs Lietuvoje 1923–1950, 1956–1963 m.)  Vosyliaus Sezemano „Logika“ (1928 m.) bei „Estetika“ (1970 m.) pripažinti kaip vieni svarbiausių Lietuvos filosofijos veikalų. Puikiai išmokęs lietuvių kalbą, jis išvertė Aristotelio „Apie sielą“, daug prisidėdamas prie lietuviškos filosofinės terminijos kūrimo bei tobulinimo.
  • Vladimiras Šilkarskis (Rusijos, Lietuvos ir Vokietijos filosofas, Kauno ir Bonos universitetų profesorius, gyvenęs Lietuvoje 1919–1940 m.)

Meno veikėjai

  • Mstislavas Dobužinskis (rusų ir lietuvių scenografas, grafikas, tapytojas, gyvenęs Lietuvoje 1923–1939 m.) 1933 m. dalyvavo kuriant lietuvišką herbą, vėliavą, ordinus, pašto ženklus.
  • Vsevolodas Dobužinskis (rusų ir lietuvių scenografas, grafikas, gyvenęs Lietuvoje 1924–1939 m.)
  • Olga Dubeneckienė-Kalpokienė (Lietuvos baleto artistė, baletmeisterė, dailininkė, tapytoja, pedagogė, gyvenusi Lietuvoje 1919–1967 m.) 1921 m. įsteigė pirmąją lietuvių baleto studiją.
  • Vladimiras Dubeneckis (Lietuvos architektas, dailininkas, pedagogas, profesorius, gyvenęs Lietuvoje 1919–1932 m.) Vienas moderniosios architektūros pradininkų Lietuvoje, tautinio stiliaus propaguotojas. Suprojektavo keletą reikšmingiausių pastatų Kaune (tame tarpe Kauno meno mokykla, Kauno dramos teatras, M. K. Čiurlionio kultūros muziejus, M. K. Čiurlionio kultūros muziejus).
  • Feofanas Pavlovskis (operos dainininkas, režisierius, gyvenęs Lietuvoje 1928–1936 m.) Lietuvos valstybinio teatro Kaune režisierius.
  • Olga Kuzmina-Dauguvietienė (Lietuvos teatro aktorė, gyvenusi Lietuvoje 1920–1967 m.) Pasaulio tautų teisuolė.
  • Jurgis Karnavičius (Jurij Lavrovič Karnovič) (lietuvių kompozitorius, pedagogas, profesorius). Karnovičių (Karnavičių) muzikinės dinastijos pradininkas.

Kitos asmenybės

  • Kunigaikštytė Marija Vasilčikova (gyvenusi Lietuvoje 1932–1938 m.) 1940–1944 m. dirbo nacistinės Vokietijos Užsienio reikalų ministerijoje, ir tuo metu parašė savo garsųjį „Berlyno dienoraštį“, kuriame aprašomas vienas iš sąmokslų prieš Hitlerį 1944 m.
  • Fiodoras Reingardas (jūrų karininkas, gyvenęs Lietuvoje 1922–1944 m.) Lietuvos prekybinio laivyno Klaipėdoje pradininkas.
  • Varvara Melnikova – Puškina (Aleksandro Puškino jaunesniojo sūnaus Grigorijaus žmona).

Тaip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 LAUKAITYTĖ, Regina. "Imperijos epilogas Lietuvoje: rusų emigrantai 1918–1940 m. " // Žurnalas „Istorija“, 78 tomas, 2010.05.03. (Žiūrėta 2014.12.29.) ISSN 1392-0456.
  2. 2,0 2,1 JURKŪTĖ, Mingailė. „Rusai Lietuvos Respublikoje (1918–1940)“. // „Naujasis židinys – AIDAI“, 2007 m., Nr. 7, psl. 315–316. (Žiūrėta 2014.12.29.)