Babeziozė
Babeziozė – liga, sukeliama pirmuonio babezijos (Babesia).
1957 m. tuometinėje Jugoslavijoje babeziozė pirmąkart diagnozuota žmogui.[1]
Įkandus užkrėstai erkei, babezijos patenka į kraują ir parazituoja raudonuosiuose kraujo kūneliuose – eritrocituose. Kiti galimi užsikrėtimo būdai – per kraują ir jo produktus, transplacentinis.[1] Rizikos grupėms priskiriami miškininkai, ūkininkai, turistai.[1]
Prasidėjus ligai, laikosi iki 40-41 C˚ pakilusi temperatūra, pila prakaitas, krečia šaltis, kamuoja galvos skausmas, būdinga mialgija, emocinis labilumas, pasireiškia vėmimas ar viduriavimas.[1]
Įprasta ligos trukmė – kelios savaitės ar mėnesiai, tačiau pasitaiko, kad trunka ilgiau kaip metus (per tą laiką būna periodų, kai sergantysis jaučiasi geriau, ir atkryčių), labiausiai tada, kai imuninė sistema silpna.[2] Net tuomet, kai paciento nebevargina prasta savijauta, kraujyje dar gali būti išlikę parazitų.[2] Skaičiuojant nuo pirmųjų babeziozės simptomų pasireiškimo, parazitai retai kada užsibūna daugiau kaip dvejus metus.[2]
Manant, kad asmuo gali būti užsikrėtęs babezioze, kraujo tepinėlis tiriamas mikroskopu, eritrocituose bandoma rasti babezijų.[2] Nustačius ligą, esant reikalui gydytojas skiria gydymą.[2]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
|
Šis straipsnis apie ligą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |