Būstas Japonijoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Būsto Japonijoje, kaip ir visos Rytų Azijos būsto struktūros, ypatumai žymiai skiriasi lyginant su Vakarų pasaulio būsto ypatumais. Būstas Japonijoje turi net tik ypatingą architektūrą ir interjero bruožus, bet yra laikomas svarbiu Japonijos istorijos ir kultūros palikimu. Būtent Rytuose gimė pagrindiniai minimalistinio stiliaus principai: tvarkingos aiškios linijos, grynos formos, minimalus dekoras. Japoniškas stilius vadinamas minimalizmo pradininku, kurio tikslas – išlaikyti pusiausvyrą tarp erdvės ir baldų bei kitų daiktų, kuriais apstatoma patalpa. Japonų kultūros vystymesi taip pat pastebima būtinybė prisitaikyti prie sezoninių gamtos permainų, todėl japonai visuomet kruopščiai sekė visas gamtos ypatybes ir jas panaudojo kūrybai. Japonų dizainas gimsta kaip rezonansas tarp subtilaus žmogaus gamtos stebėjimo bei jo atradimų.

Neįprastas Japonijos būstų bruožas tas, kad namai turi ribotą gyvenimo trukmę, t. y. būstai yra nugriaunami arba perstatomi po kelių dešimtmečių, paprastai dvidešimt metų, jei tai medinis pastatas, ir trisdešimt metų, jei tai betoninis pastatas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmosioms tautoms pradėjus sėsliai gyventi ir imantis kurtis vienai vieningai tautai, Jamato laikotarpiu (大和時代) imti statyti pirmieji namai, kurie buvo dviejų rūšių. Vieni jų buvo statomi iškasant duobes ir įstatant į šias duobes kolonas, kurios vėliau yra uždengiamos žole ar kitais augalais. Namai buvo nuo 2 iki 3 metrų gylio, o stogas buvo dengiamas ilgomis žolėmis ir medžio žieve. Kita rūšis, tai namai pakelti ant medinių polių kiek aukščiau nuo žemės. Juose dažniausiai buvo laikomi grūdai bei kitas maistas, kad išvengtų pelėsio, karščio bei laukinių gyvūnų.

Apie X a. Japonijoje didėjant aristokratai Heian laikotarpiu (平安時代) imta pradėti statyti šinden-dzukuri (寝殿造 shinden-zukuri) namai. Tokio tipo namai paprastai buvo statomi viduryje didelio sodo. Namai turėjo ilgus pereinamus koridorius, kas leisdavo aristokratams mėgautis metų sezonais ir tuo metu tvyrančia gamta neišeinant iš namų.

Pradėjus formuotis karių klasei vėlyvame Muromači laikotarpyje (室町時代) (tuo pačiu metu prasideda ir ikebana – gėlių komponavimas, bei arbatos ceremonijos), įkvėpti Zen (禪) Budizmo samurajai sukūrė savo stilių namuose: šioin-dzukuri (書院造 shoin-zukuri). Šiame stiliuje imti naudoti tatamiai (畳) – grindų danga, kuri išliko ir iki mūsų dienų. Kitas bruožas – tai puošnūs ornamentai ant sienų svečių kambaryje.

Kalbant apie paprastus žmones, jie taip turėjo namus pritaikytus prie vietinių sąlygų. Minka vadinamame (民家, liet. žmonių namas) pastate gyveno paprasti žmonės. Be ūkininkų ten gyveno ir artistai bei pirkliai. Tokiuose namuose, kurie stebino savo dydžiu, paprastai būdavo pakankamai vietos laikyti ir gyvulius bei arklius. Tokie namai paprastai buvo ilgi ir siauri, pastatyti iš medienos, stogas galėjo būti šiaudinis arba dengiamas kiparisų žieve, plytelėmis. Tokio stiliaus Širikavos (白川村 Shirakawa) kaimas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Meidži eroje (明治時代) imta statyti kura-dzukuri (倉 arba 蔵 kura-zukuri) stiliumi, kur buvo naudojama daugiau ugniai atsparių medžiagų mišiniai kaip akmenų ir molio, kurį sumaišius gaunamas cementas. Tokio stiliaus patalpose yra išplanuotas ilgas koridorius, o kambariai išdėstyti iš abiejų jo pusių. Kura-dzukuri stiliumi dažniausiai buvo statomi tradiciniai japonų sandėliai, kad kilus gaisrui liepsnos nepasklistų į kitas patalpas.

Namų tipai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Namai Japonijoje yra dviejų rūšių: tradiciniai, t. y. priklausantys privatiems asmenims/šeimoms ir modernūs, t. y. dažniausiai blokiniai namai, kuriuose gyvena daug šeimų, nuomojami studentų, korporacijų.

Tradiciniai namai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonų kambariai yra daugiafunkciniai, todėl jie neturi paskirto naudojimo, išskyrus, virtuvę, prieškambarį, vonią ar tualetą. Tai reiškia, kad bet kuris kambarys gali būti miegamasis, svetainė ar valgomasis. Dėl šios priežasties, visi baldai yra pakankamai lengvi ir mobilūs. Ypatumas būdingas tradiciniams Japonų namams, tai šiodži (障子 shōji) – stumdomos sienos, kuriomis kasdien pagal poreikį galima keisti kambario išplanavimą. Tai medžio karkaso langai, aptraukti peršviečiamu popieriumi, per kurį į patalpą patenka dienos šviesa. Kadangi tradiciniuose namuose nėra naudojamas stiklas, šiodži gali atstoti ir langą, ir duris ar kambario pertvarą. Namuose taip pat statoma fusuma (襖) – tradicinės rytietiškos stumdomos sienos, pagamintos iš medžio ir popieriaus arba audinio. Tai tarsi stumdomos durys, tačiau dydžiu prilygsta sienoms, kurios supa visa kambarį. Tai reiškia, kad į patalpą galima patekti ne per vienas duris, o pastūmus bet kurią iš sienų. (90 cm pločio ir 1,8 m aukščio). Skirtumai tarp šiodži ir fusuma yra tokie, kad šiodži praleidžia daugiau šviesos ir yra lengvesni, nei fusuma. Šiodži arba fusuma atitveria išorinį medinių juostų koridorius – engava (縁側 arba 掾側 engawa), mums žinomą kaip veranda, kurie supa tradicinius japonų namus. Engava taip pat turi prailgintą stogą, kuris apsaugo vidines patalpas nuo lietaus ir audrų.

Tradicinė šiodži stumdoma siena ir už jos esantis koridorius – engava.

Įžengus į tradicinius namus, patenkama į genkan (玄関) – pagrindinį įėjimą, kuris yra žemesniame lygyje nei kitos namo patalpos. Ten yra nusiaunami ir paliekami batai priekiu į duris bei stengiamasi nepaliečiant grindų pereiti į pagrindinį kambarį. Genkan yra laikoma nešvariausiai vieta visame name. Mūvėti batus japonų namuose laikomas šokiruojančiu manierų nesilaikymu. Įžengus į kitas patalpas galima pamatyti tatami – tradicinę rytietišką grindų dangą. Tai tarsi kilimas, pagamintas iš ryžių šiaudų. Seniau japonų namuose šiais kilimais buvo išklojamos visos namų grindys, o šiandieną jais dekoruojamas vienas kitas kambarys. Tatami pasižymi minkštumu ir maloniu kvapu, todėl ant jų yra sėdima ar net miegama. Dar vienas dekoro elementas – tokonoma (床の間). Tai – niša, be kurios neįsivaizduojama svečių lankoma patalpa, pavyzdžiui, arbatos ceremonijos kambarys. Tokonoma yra patalpos akcentas: ant sienos kabanti japoniškai parašyta monograma kakedžiku (掛軸 kakejiku) ir greta ant žemės pastatyta tradicinė gyvų gėlių puokštė ikebana (生け花). Kartais šioje nišoje eksponuojami ir kimono (着物, きもの) ar bonsai (盆栽). Tokonoma yra siejama su tam tikromis manierų ir etiketo taisyklėmis, pavyzdžiui, gerbiami svečiai yra pasodinami šalia nišos nugręžta nugara, kas demonstruoja nuolankų gestą išvengiant pasipuikuoti savo vertinamu menu.

Atvykus svečiams yra sėdama prie čiabudai (卓袱台 arba 茶袱台 arba 茶部台 chabudai) – stalai su trumpomis kojomis, prie kurių yra valgoma bei prie kurių yra pasitinkami svečiai, o sėdima ant dzabuton (座布団 zabuton) pagalvėlių, kurios yra kėdžių pakaitalai. Svetainėje kiekvieną ryta japonai meldžiasi priešais mažą šinto šventyklą kamidana (神棚), kuri skirta prisiminti atskirtus mylimuosius. Įprasta kiekvieną rytą prie šventyklos uždegti smilkalų. Šios mini šventyklos paprastai yra laikomos kiek aukščiau nuo žemės bei joms yra aukojamos aukos, kaip antai maistas ar gėrimai, gėlių kompozicijos.

Galiausiai, tradiciniams japonų namams būdingas bruožas – natūralios medžiagos: medis, bambukas, šilkas, ryžių šiaudai, popierius. Namų dekorui tinka visi pasteliniai gamtoje sutinkami atspalviai, taip pat juoda, balta, pilka ir ruda, kurios vadinamos neutraliomis spalvomis. Patalpų apšvietimui taip pat skiriamas didelis dėmesys. Ypač siekiama, kad į kambarius patektų kuo daugiau natūralios dienos šviesos.

Modernūs namai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Antrojo pasaulinio karo, sunaikinus didelius plotus gyvenviečių, teko jas staigiai ir efektyviai atstatyti, tada prasidėjo daugiabučių statybos. Dabar Japonijoje vyrauja dviejų tipų daugiabučiai:

  • Apaato (jap. アパート, angl. apartment, lt. butas) – tai dažniausiai išnuomojami butai pastate, kuris paprastai yra tik kelių aukštų ir be bendro apsaugojamojo įėjimo, kaip laiptinė.
  • Mansion (マンション) – tai paprastai labai brangaus tipo būstų kompleksas, turintis daug aukštų, todėl yra naudojamas liftais. Teritorija apsauga vartais, įtaisyto centralizuotomis pašto dėžutėmis. Populiarus vieno kambario mansion paprastai nuomojami vieno asmens, dėl savo išmatavimų, kurie yra 10 m², todėl sudėtinga ten įsitaisyti daugiau nei vienam žmogui. Bet šeimos blokai yra populiaresni (nuo 60 iki 90 m²).

Kaip ir tradiciniuose namuose, moderniuose namuose yra statomas fusuma, kuris leidžia sukurti vieną didelį kambarį. Grindys dengiamos tatami kilimėliais, kuris yra standartinio dydžio priklausomai nuo miesto: 180 cm x 90 cm Tokijo regione ir 191 cm ilgio, 95,5 cm aukščio Vakarų Japonijoje. prieškambaris batams – genkan – taip pat yra neatskiriama kultūros dalis.

Danči[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Danči (団地 danchi) – tai japonų žodis, skirtas apibūdinti daugiabučiams namams su konkrečiu stiliumi ir dizainu, kurie buvo įrengti su vyriausybės žinia. Didžioji dauguma danči buvo pastatyti XX a. 6–8-ajame dešimtmečiuose priemiesčiuose norint atsverti būsto paklausą tada didėjančia japonų populiacija. Šiandieną vis mažiau žmonių nori ten gyventi dėl senėjančios pastatų būklės. Dauguma danči priklauso didelėms korporacijoms, kurios ima mažus mokesčius ir skatina savo darbuotojus ten apsigyvenus kurti „šeimynišką“ atmosferą.

Virtuvė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moderniuose namuose virtuvės mažai kuo skiriasi nuo vakarietiškų virtuvių. Tiek viryklė su 2–4 degikliais, kuri gali būti įmontuota ir degama tiek natūraliomis dujomis tiek indukciniu šildymu, kuris tampa vis populiaresnis, tiek elektrinį šaldytuvą. Kitaip nei Vakaruose, orkaitės turi siauras žuvies kepimo groteles. Dauguma virtuvių turi elektroninius ventiliacijos vamzdžius, mikrobangų krosneles. Indaplovės, deja, nėra labai populiarios.

Kalbant apie tradicinių namų virtuvės bruožus, tai atviras japoniškas židinys, vadinamas irori (いろり), buvo naudojamas ne tik šildymui, bet ir maisto gaminimui ar drabužių džiovinimui. Tai viduryje kambario iškastas, būtinai taisyklingo stačiakampio arba kvadrato formos su smėliu, židinys, kuris yra apsuptas akmenų arba medinių plokščių. Virš židinio yra pritaikytas kablys, pritvirtintas prie lubų, ant kurio galima užkabinti puodą. Irori buvo kūrenamas malkomis, o kiek vėliau pereita prie anglių.

Vaizdas:Tradicinis irori.jpg
Tradiciniuose namuose įrengtas irori židinys.

Vonia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vonios malonumas paplito tik Meidži laikotarpiu. Tipiški japonų namai turi atskiras patalpas tiek voniai (ofuro), tiek tualetui ar kriauklei. Tačiau mažuose butuose viską galima rasti ir vienoje patalpoje. Tokioje patalpoje norint taupyti vietą, pasitaiko, kad kriauklė yra įtaisyta į tualeto bakelio vietą. Kambaryje kur yra atskira kriauklė, paprastai pastatoma ir skalbimo mašina. Patalpa, kurioje yra vonia, yra atspari vandeniui ir su atskira erdve dušui. Ofuro (お風呂) nuo vakarietiškų vonių skiriasi tuo, kad yra pagilinta. Tradicinės kubilo formos vonios buvo šildomos malkomis, kūrenamomis krosnyje po ja.

Šildymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsiradus elektriniams prietaisams namai Japonijoje, kurie nepasižymi puikia izoliacija, tradiciškai šildomi oro kondicionieriais ir šildomomis grindimis. Tradiciniuose namuose galima rasti žemą medinį stalą, po kuriuo yra pritvirtintas elektrinis šildytuvas ir viską dengianti sunki futono antklodė. Toks stalas vadinamas kotacu (炬燵). Žmonės sėdi pakišę kojas po kotacu norėdami atsipalaiduoti, valgydami, mokydamiesi ar tiesiog žiūrėdami televiziją.

Žibaliniai, dujiniai ar elektriniai šildytuvai yra dažni japonų namuose. Butai dažnai nuomojami be šildymo ar aušinimo įrangos, bet su tuščia latakų erdve leidžiančia įmontuoti šilumos siurblius.

Paprasčiausias žibalo degiklis turi baką kurui, gaubtą ir valdiklį su baterija maitinamu elektriniu uždegimu. Kiek patobulintas žibalinis degiklis turi elektrinį ventiliatorių, kad padėtų karštam orui cirkuliuoti patalpoje. Dujiniai šildytuvai yra populiarūs Japonijoje ir daugelis namų turi dujų perėjimo vamzdžius, kad šiluma pereitų per kitas kilnojamas erdves. Langai tokiuose namuose turi angas, kad apsaugotų gyventojus nuo išmetamųjų dujų. Žibalo ir dujų šildytuvai turi apsaugos funkciją: kilus žemės drebėjimui ar mažesniam sudrebinimui, šildytuvai automatiškai išsijungia. Taip pat šildytuvai automatiškai išsijungia po dviejų ar trijų valandų, kad išvengtų anglies monoksido dūmų išmetimo miegant namo gyventojams. Elektrinis šildymas paprastai pristatomas per siurblius pritvirtintus prie lubų ar sienų, pavyzdžiui, virš balkono durų, o ne prie grindjuosčių. Šie šildytuvai yra dvigubai galingesni nei oro kondicionieriai ir vadinami eakon (エ ア コ ン).

Šiaurinėje Japonijoje grindinis šildymas džiukadanbo (床 暖房 yukadanbō) yra įprastas. Tokio tipo šildymas spinduliuoja šilumą, cirkuliuojamą įšildytų skysčių po grindimis. Grindinis šildymas šiomis dienomis naudojamas tik svetainėje arba persirengimo kambaryje, bet ne visame bute dėl brangios savo kainos.

Mašinų stovėjimo aikštelės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Už didžiųjų miestų centrų gyvenantys žmonės savo mašinas pastato netoli savo namų. Kai kurie vienos šeimos namai turi įmontuotus garažus, kai kurie lauko pastoges arba paprastas lauko stovėjimo aikšteles prie namo. Butai ir daugiaaukščiai pastatai turi automobilių stovėjimo aikšteles, kai kurios yra pirmame pastato aukšte (žemės lygyje), o kiti lauke. Lifto principo stovėjimo aikštelės leidžia padvigubinti ribotą erdvę: vienas automobilis pastatomas žemės lygyje, o prireikus yra pakeliamas. Gyventojai taip pat nuomoja laisvus sklypus parkavimo vietai kaimynystėje, paprastai kas mėnesį.

Lifto principo japoniška stovėjimo aikštelė pirmame namo aukšte.

Gyvenimo ypatumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daug jaunų japonų mieliau pasirenka gyventi su savo tėvais nei gyventi atskirai, toks reiškinys Japonijoje yra žinomas kaip vienišas parazitas (パラサイトシングル; angl. parasite single). Tai vienas asmuo, kuris gyvena su savo tėvais ir kurio amžius paprastai yra nuo dvidešimt iki trisdešimt metų, kad toliau mėgautųsi gyvenimu be rūpesčių ir tėvų suteikiamais patogumais.

Po vedybų, jaunos poros dažnai gyvena tame pačiame name kaip ir jų tėvai. Dėl tokio sprendimo, atskirtis tarp dviejų kartų, privedė prie reiškinio vadinamo „dviejų kartų gyvenimo“ (二世代住宅), t. y. viename name yra sukuriamos dvi visiškai atskiros gyvenamosios erdvės: viena tėvams, o kita – jaunesnei kartai.

Vyresnioji karta taip pat tęsia tradiciją gyventi su savo vaikais nei gyventi senelių prieglaudose. Paprastai atsakomybė už tėvus krenta vyriausiam šeimos sūnui. Gyvenančių senolių skaičius privedė prie padidėjusios vidaus produktų paklausos ir dar vadinamo „be kliūčių“ būsto išplanavimo, t. y. būsto patalpose yra sumažintas kliūčių skaičius, o pačios patalpos yra mažesnės, kad pagyvenusiems žmonėms netektų daug vaikščioti.

Buto dalijimasis tarp nepažįstamųjų labai retas reiškinys Japonijoje, nes didžioji dauguma vienišų žmonių renkasi gyventi mažame vienviečiame bute. Tačiau pastaraisiais metais dėl Japonijoje vykstančių sparčių demografinių, socialinių ir ekonominių pokyčių tarp jaunų žmonių tampa vis populiariau dalintis butu. Vienviečių butų dizainai yra įvairūs, bet dažniausiai pasitaikantis vienvietis yra pailgos ir siauros formos, kaip batų dėžutė, virtuvės zona ir vonia yra netoli genkan, o gyvenamasis plotas/miegamasis yra priešingoje pusėje, kur taip pat yra įrengtas nedidelis balkonas.

Japonų kompanijos ir organizacijos dažnai išsiunčia vyriškos lyties darbuotojus į įvairias vietoves šalyje. Deja, ne visada pavyksta ar yra norima perkelti visą šeimą į naują darbuotojo darbo vietą. Tokiu atveju vedęs vyras nuomoja mažą butą ir, priklausomai nuo atstumo bei įmonės politikos, grįžta namo kiekvieną savaitgalį, kartą per dvi savaites arba vieną kartą per mėnesį.

Benamiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2003 metais Sveikatos ministerija pasidalino surinktais duomenimis, kad Japonija turi 25 296 benamius asmenis. Osaka ir Tokijas buvo miestai, kuriuose benamystės lygis buvo didžiausias. Ministerija išsiaiškino, kad 41 % gyveno miestų parkuose, o 23 % prie upės krantų; benamių skaičius gatvėse bei metro stotyse taip pat sudaro nemažą dalį.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Edward S. M., 1886. Japanese homes and their surroundings. [e-knyga] Seilemas, Masačusetsas, JAV: Peabody Academy of Scinece. Rasta: Internet Archive [1] [žiūrėta 2016 m. lapkričio 5].
  • 2007. Japanese Housing Conditions: City of Yokohama. [2] [žiūrėtas 2016 m. lapkričio 5]
  • Waswo, A. 2002. Housing in postwar Japan: a social history. [e-knyga] London: RoutledgeCurzon. Rasta WorldCat [3] [žiūrėta 2016 m. lapkričio 6].
  • Lim, S., 2007. Japanese Style – Designing with Nature‘s Beauty. Laytonas, Juta, JAV: Gibbs Smith, Publisher. Rasta Google Books [4] [žiūrėta 2016 m. lapkričio 6].
  • Koizumi, K., 1986. Tradicional Japnanese Furniture. Tokijas, Japonija: Kodansha International. Rasta Google Books [5] [žiūrėta 2016 m. lapkričio 7].

Kiti šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Spacey, J., 2015. 17 Classic Features of Japanese Houses. Japan Talk, [internete] rasta: [6] [žiūrėta 2016 m. lapkričio 5].
  • The History of Japanese Houses. Kids Web Japan, [internete] rasta: [7] [žiūrėta 2016 m. lapkričio 5].
  • Jaanus, [internete] rasta: [8] [žiūrėta 2016 m. lapkričio 5].
  • Snow, J., 2008. Ask an Architect: Insulation. Neojapanisme, [internete] rasta: [9] [žiūrėta 2016 m. lapkričio 19].