Azerbaidžano karybos istorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Generolas Samadbėjus Mehmandarovas, Azerbaidžano Demokratinės Respublikos krašto apsaugos ministras

Moderniosios Azerbaidžano armijos istorija prasidėjo 1918 m. birželio 26 d.[1], kuomet buvo įkurtos Azerbaidžano Demokratinės Respublikos ginkluotosios pajėgos. Pirmuoju krašto apsaugos ministru dar besikuriančioje ministerijoje tapo daktaras Chosrovbėjus Sultanovas. Kai ministerija buvo galutinai įkurta, jo vietą užėmė generolas Samadbėjus Mehmandarovas, o viceministru tapo generolas leitenantas Ali-Agha Šichlinskis. Generaliniam štabui nuo 1919 m. kovo iki gruodžio 10 d. vadovavo generolas leitenantas Mamedbėjus Sulkevičius. Iki 1920 m. balandžio vietoje jo dirbo Abduhalmidbėjus Gaitabašis.

Generolas leitenantas Ali-Agha Šichlinskis, Azerbaidžano Demokratinės Respublikos krašto apsaugos viceministras

1920 m. balandžio 28 d. į Azerbaidžaną įsiveržė Raudonoji armija. Tuo metu didžioji naujai suformuotos Azerbaidžano armijos dalis buvo išvesta į Kalnų Karabachą, kur malšino armėnų sukilimą. Visgi likę kariai nesiruošė sudėti ginklų ir narsiai kovojo su įsibrovėliais. Iš viso žuvo apie 20 000 - 30 000 besipriešinusių azerbaidžaniečių karių, tačiau karas buvo pralaimėtas. Bolševikai panaikino Azerbaidžano karines pajėgas, o 15 iš 21 generolo buvo sušaudyti.

1992 m. vasarą Azerbaidžano krašto apsaugos ministras vadovaudamasis prezidento rezoliucija pateikė Rusijai ultimatumą, kuriuo pareikalavo perduoti 135-ojo ir 139-ojo motorizuotųjų šaulių pulkų bei 295-osios motorizuotosios šaulių divizijos ginklus bei transporto priemones[2]. Azerbaidžane sovietiniais metais buvo dislokuoti 4-osios sovietinės armijos 23-ioji, 60-oji, 75-oji bei 296-oji motorizuotosios šaulių divizijos bei daliniai, kuriems priklausė raketų bei oro gynybos brigados ir artileriniai bei raketiniai pulkai. Šalyje taip pat buvo 49-asis Rusijos ginklų sandėlis, kuriame gulėjo 7 000 vagonų amunicijos, įskaitant ir apie milijardą šovinių. Tad Rusijai buvo pasiūlyti mainai, kurie įvykdyti tais pačiais metais. Į Rusiją negrįžo tik 23-osios divizijos 366-ojo motorizuotųjų šaulių pulko nuosavybė, kurią Azerbaidžano armija perėmė pulkui traukiantis iš Stepanakerto. Metų pabaigoje azerbaidžaniečiai gavo ginklų bei karinės technikos, kurios užteko apginkluoti keturias motorizuotųjų šaulių divizijas. Armija taip pat gavo 50 karinių lėktuvų iš panaikintos 19-osios oro gynybos armijos bei karo laivų.

1992 m. liepą Azerbaidžanas ratifikavo Įprastinių ginkluotųjų pajėgų Europoje sutartį, kuria apribojo savo karinės įrangos kiekį. Valstybė taip pat prisijungė prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties kaip neturinti branduolinio ginklo šalis. Azerbaidžanas dalyvauja NATO programoje „Partnerystė taikos labui“. Šalis taip pat kartu su Gruzija, Ukraina ir Moldova dalyvauja organizacijos GUAM veikloje.

Irako karo metu Azerbaidžanas prisijungė prie Savanoriškosios koalicijos ir saugojo šiaurinę Irako dalį. 150 Azerbaidžano karių[3] užtikrino vietinių turkų saugumą, saugojo maldininkų vietas bei lydėjo konvojus.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka