Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 54°34′41″š. pl. 24°32′04″r. ilg. / 54.5781486°š. pl. 24.5344462°r. ilg. / 54.5781486; 24.5344462

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčia
Aukstadvaris church.jpg
Vyskupija Kaišiadorių
Dekanatas Elektrėnų
Savivaldybė Trakų rajonas
Gyvenvietė Aukštadvaris
Adresas Pušyno g. 2A
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta 1913 m.
Stilius istorizmas

Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčia – katalikų bažnyčia, stovinti Aukštadvario miestelyje, Trakų rajono savivaldybėje, Negasčiaus ežero (Aukštadvario tvenkinio) šiaurės vakarų krante. Istoristinė, turi neogotikos elementų.

Parapijai priklauso Aukštadvario Šv. Dominyko bažnyčia (rektoratas), veikia Aukštadvario Šv. Domininko namų koplyčia.

Presbiterija, pagrindinis altorius

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaizdas nuo pietinės šventoriaus pusės link Negasčiaus ežero

1832 m. carinei valdžiai uždarius Aukštadvaryje veikusį dominikonų vienuolyną, visą XIX a. buvo naikinamas šio krašto dvasinis ir kultūrinis paveldas. Dominikonams priklausiusi mūrinė Aukštadvario parapinė bažnyčia buvo paversta cerkve, o pamaldos buvo laikomos nedidelėje kapinių koplyčioje. Vėliau ir koplyčia perduota stačiatikiams, o 1881 m. sudegė. Tik XX a. pradžioje vietos katalikai ėmė rūpintis, kad jiems būtų leista steigti parapiją ir statyti bažnyčią. Raštus Vilniaus gubernatoriui rašę aktyvūs aukštadvariečiai pasiekė, kad būtų gautas leidimas atkurti Aukštadvario parapiją. 1907 m. patvirtintas A. Filipovičiaus-Duboviko naujos medinės bažnyčios projektas. 1908 m. atkurta parapija, pastatyta laikina koplyčia, kurioje vykdavo pamaldos. Naujai įkurta parapija buvo ganėtinai sulenkėjusi, todėl pamaldos vykdavo lenkų kalba.[1] 19101913 m. pastatyta dabartinė bažnyčia. Statyba rūpinosi Užuguosčio parapijos klebonas kunigas Konstantinas Gruzdys, darbus prižiūrėjo inž. Bronislovas Malevskis.[2] Per Pirmąjį pasaulinį karą nauja bažnyčia patyrė didelių nuostolių – 1914 m. čia apsistojusi rusų kariuomenė išvežė tris bažnyčios varpus. Per karą prarastus varpus bažnyčios varpinėje pakeitė dabar kabantis 108,5 kg varpas, 1882 m. perlietas Lenkijoje, ir 1808 m. gamybos varpelis.[1] Bažnyčia nukentėjo ir per Antrąjį pasaulinį karą – per vokiečių apšaudymą buvo suniokotas statinio stogas.

1918 m. įkurtas „Ryto" draugijos skyrius, kuris rūpinosi Aukštadvaryje įsteigta progimnazija. Kunigas Kazimieras Trimonis 1937 m. pastatė parapijos namus.

Apie 1952 m. bažnyčioje pastatyti lietuvių muzikos instrumentų meistro Jurgio Astrausko 1934 m. gamybos vargonai (2 manualai, pedalai, 10 registrų), anksčiau stovėję Šv. Dominyko bažnyčioje.[3]

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia istoristinė, turi neogotikos elementų, lotyniško kryžiaus plano, dvibokštė, su trisiene apside ir priestatu prie jos. Statinio fasade iškyla du grakštūs, šiek tiek iš sienos plokštumos išsikišantys bokštai. Jie dviejų tarpsnių, užsibaigiantys simetriškais keturiais frontonėliais su saulės motyvais ir smailu keturšlaičiu stogu su kryžiumi ant apvalaus postamento. Saulės motyvas atsikartoja ir kituose pastato frontonuose. Pagrindiniame fasade šį motyvą išryškina centrinis apskritas švieslangis. Pastato langų ir bokštų angos arkinės, puoštos sandrikais.

Navos ir transepto sankryžoje – bokštelis. Vidus 3 navų. Šventoriaus tvora medinių statinių. Čia yra palaidota parapijoje tarnavusių kunigų. Bažnyčioje suremontuoti vargonai, įrengtas elektrinis šildymas ir bažnyčios įgarsinimas.

Bažnyčios vidaus erdvė padalinta į tris navas. Įrengti keturi altoriai. Didžiajame kabo 1913 m. tapybos titulinis paveikslas „Kristaus Atsimainymas“, ant skardos tapyta kompozicija panašiai dekoruotas procesijų altorėlis (aut. Stanislovas Gobiata). Tais pačiai metais tapytojas Juozapas Balzukevičius sukūrė šoninį altoriaus paveikslą „Šv. Stanislovas“, bažnyčios transepto kairiajame sparne komponuotą tapybos darbą „Šv. Jurgis“. Trys šoniniai altoriai yra atkelti iš Aukštadvario Šv. Dominyko bažnyčios.[2]

Bažnyčios sienas gausiai puošia tapytos drobės. Kryžiaus kelio stotys nutapytos XIX a. pabaigoje (aut. kaunietis M. Bučinskis). Jam priklauso dar keli darbai: paveikslas „Šv. Pranciškus Asyžietis“, „Šv. Antanas“. Yra saugomų darbų pagal stilistiką, tipažus, braižo ypatybes priskiriamų profesionaliam dailininkui Vladui Didžiokui. Bažnyčioje yra 1940 m. skulptoriaus Juozo Zikaro pasirašytas gipsinis reljefas „Malda“.[2]

Šventovėje pakabintas XIX a. antroje pusėje sukurtas žalvarinis sietynas (su 21 žvake). Jis priklausė stačiatikių cerkvei, įrengtai 1833 m. uždarytoje Šv. Dominyko bažnyčioje. Aukštadvario bažnyčioje saugoma ir kadaise dominikonams priklausiusi šventenybė – XVIII a. trečiuoju ketvirčiu datuojamas šv. Kryžiaus relikvijorius su relikvijos autentiškumo dokumentu. Su dominikonų veikla Aukštadvaryje taip pat siejamas XVIII a. siūtas arnotas ir 1739 bei 1764 m. Europoje leisti mišiolai.[2]

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Dzencevičienė Jadvyga ir kt. „Aukštadvario Kristaus atsimainymo parapija 1913-2013“. 2013, Terra Publica

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg