Atvirukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Atvirlaiškis. Suomių liaudies šokėjų atvaizdas atviruke su standartiniu pašto ženklu (išsiųsta 1907 m.)
Chromolitografija (~1900 m.)
Rasistinis atvirukas (JAV XX a.pr.)

Atvirùkas (atvirùtė) – pašto lapelis atviram laiškui (atvirlaiškiui); toks lapelis su kokiu nors vaizd(eli)u (pvz., Kauno miesto atvirukai).[1] Atvirukų kolekcionavimas vadinamas filokartija.

Vienoje atviruko pusėje yra koks nors visą plotą užimantis atvaizdas, o kita pusė skirta pranešimui parašyti, taip pat nurodyti siuntėjo ir gavėjo adresus ir užklijuoti pašto ženklui. Pašto ženklas dažnai spausdinamas tiesiai ant atviruko. Atvirukai gali būti ir neskirti paštui. Tokiu atveju ant jų nėra pašto ženklo bei adresui nurodyti skirtos vietos; tuomet tai paprasta įprasto laiško dydžio kortelė iš storo popieriaus ar kartono.

Siunčiami ką nors sveikinant (pvz., švenčių proga), prisimenant arba kaip laiško forma (pvz., būnant užsienyje, atvirukai siunčiami draugams, pažįstamiems, artimiems asmenims pasakojant apie buvimą užsienyje, perteikiant kelionės įspūdžius ir pan.).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis pašto atvirukas išleistas Austrijoje-Vengrijoje. 1869 m. spalio 1 d. šios šalies pašto apyvartoje atsirado „korespondencijos kortelė“ su ant jos išspausdintu dviejų kreicerių vertės pašto ženklu.[2] Prancūzijos-Prūsijos karo 1870-1 m. metu Prancūzijos ir Vokietijos armijose kilo mintis kortelę iliustruoti. Kai kurie kariai artimiesiems siunčiamas korteles ėmė puošti piešiniais. Komersantai greitai pasigavo šią idėją. Pirmoji prancūziška iliustruota pašto kortelė (atvirutė) buvo išleista Bretanės knygų prekiautojo Leono Benardo, o vokiškoji Oldenburgo knygų prekiautojo A.Švarco.[3]

Idėja buvo sėkminga ir atvirukai greitai paplito ir kitose šalyse. 1871 m. juos pradėjo leisti Anglijos, Šveicarijos, Liuksemburgo, Belgijos, Danijos, Nyderlandų pašto įstaigos, 1872 m. – Švedija, Norvegija, Ceilonas, 1873 m. – Prancūzija, Ispanija, Rumunija, Serbija, Čilė, 1874 m. – Italija.[4]

1878 m. Pasauliniame pašto kongrese Paryžiuje priimtas tarptautinis atviruko standartas: 9 x 14 cm, 1925 m. jis pakeistas į kitą – 10,5 x 14,8 cm. Pradžioje antroji atviruko pusė buvo skirta tik adresui (specialios vietos laiškui nebuvo), o nuo 1904 m. kairioje pusėje buvo numatyta vieta trumpam laiškui.

Rūšys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atvirukų iliustracijos gali būti meninės (reprodukcijos ir originalai) bei dokumentinės (fotoatvirutės). Atvirukai pagal leidimo būdą gali būti paprasti ir serijiniai. Pagal paskirtį – sveikinimo, iliustraciniai, reklaminiai ir kt.

Pašto įstaigų leidžiami atvirukai paprastai turi atspausdintą pašto ženklą ir vadinami markiruotomis pašto kortelėmis. Ant meninių nemarkiruotų atvirukų būna palikta vieta pašto ženklui.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Atvirukas (Lietuvių kalbos žodynas, LKŽ)
  2. Informacija iš R.I. Borikovos straipsnio puslapyje «ЛИterra».
  3. Арлазоров М. Вам письмо! Из истории мировой почты. – М.: Советская Россия, 1966. – С. 91—94.
  4. Informacija iš R.I. Borikovos straipsnio puslapyje «ЛИterra».

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka