Atgaila (krikščionybėje)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Atgaila (lot. contritus) – nuoširdus ir gilus apgailestavimas dėl atliktų nuodėmių, lydimas kaltės jausmo. Šis apgailestavimas paprastai minimas kaip būtina sąlyga gauti atleidimui.

Tobula ir netobula atgaila[taisyti | redaguoti kodą]

  • Tobula atgaila, anot krikščionių, kyla iš meilės Dievui, kuris netikusiu poelgiu buvo nuviltas. Taip pat tobula atgaila kyla iš supratimo, kad Dievo sūnus Kristus savo kančios pralietu krauju ant kryžiaus atpirko visų nusidėjėlių nuodėmes. Katalikai "tobula atgaila" taip pat vadina tam tikrą maldingumo aktą - sužadinimą savyje noro priimti Švč. Sakramentą, nesant galimybės tai iš tiesų padaryti. Šiam tikslui yra ir speciali malda, kurios autorystė priskiriama Šv. Bernardui. Maldos tekste yra ištrauka, taikliai nusakanti tobulos atgailos idėją: "Gailiuosi ne tiek dėl to, kad Dangų praradau ir amžinąją Pragaro bausmę užsitraukiau, kiek dėl to, kad Tave, amžinąją Gėrybę, įžeidžiau ir Tavo Sūnaus kančių priežastimi tapau".
  • Netobula atgaila kyla dėl kitų priežasčių, pvz., baimė prarasti rojų, patekti į pragarą, bjaurėjimosi pačia nuodėme ir pan).


Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]