Artūras Poviliūnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tarptautinės kultūrizmo federacijos (IFBB) prezidento viešnagė Lietuvos Aukščiausioje Taryboje 1991 m. kovo 30 d. Iš kairės: Lietuvos kultūrizmo federacijos prezidentas Romanas Kalinauskas, Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, IFBB prezidentas Benas Weideris, LTOK viceprezidentas Kazimieras Motieka ir LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas.

Artūras Poviliūnas (g. 1951 m. rugpjūčio 10 d. Kaune) – Lietuvos krepšininkas, krepšinio treneris, dėstytojas ir sporto organizatorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1973 m. baigė LVKKI. 1970–1973 m. dirbo Kauno miesto švietimo skyriaus sporto mokykloje treneriu, 1974–1976 m. dėstė LVKKI. 1976–1979 m. buvo Sąjunginio moksl. tyrimų kūno kultūros instituto (Maskva) aspirantas, 1979–1981 m. – LVKKI vyr. dėstytojas ir „Žalgirio“ vyrų krepšinio komandos dublerių treneris. 1981–1987 m. LKP CK kūno kultūros ir sporto instruktorius. 1987–1991 m. KKSK pirmininko pavaduotojas, vėliau – pirmasis pavaduotojas.

1991–1998 m. LR Seimo pirmininko pavaduotojo patarėjas, LR prezidento vyr. referentas. 1998–2012 m. Lietuvos olimpinio fondo valdybos pirmininkas, nuo 2012 m. Edukologijos universiteto Sporto ir sveikatos fakulteto docentas. 1987–1991 m. Lietuvos krepšinio federacijos pirmininko pavaduotojas. 1988 m. LTOK atkūrimo darbo grupės vadovas. 19882012 m. LTOK prezidentas, nuo 2013 m. LOA prezidentas, Pasaulio lietuvių sporto asociacijos prezidentas.

Nacionalinių olimpinių komitetų asociacijos (ANOC) Sporto įrenginių komisijos (nuo 1992 m.), Europos olimpinių komitetų Vykd. k‑to (1995–2002 m.), ANOC Vykd. tarybos (nuo 2002 m.) narys.

2011 m. Vilniaus pedagoginiame universitete apgynė social. m. (edukologijos) daktaro disertaciją.

Lietuvos delegacijų vadovas olimpinėse žaidynėse:

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Teisėjavimo metodika krepšinyje (su S. Stonkumi, 1977),
  • Fizinis auklėjimas IX–XII klasėms. Krepšinis (su A. Paulausku, 1988),
  • Olimpinė ugnis negęsta (1995),
  • Olimpinė Lietuva 1918–2008 metais: lūžiai, etapai, pasauliniai kontekstai (2010),
  • Nematoma olimpinio medalio pusė (su A. Urbonu, 2015),
  • Lietuvos tautinės olimpiados atminimas gyvas (2016),
  • Невидимая сторона олимпийской медали (su A. Urbonu, 2016),
  • Šviesūs ir tamsūs olimpiniai žiedai (2017).

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Argentinos (1993), Kazachstano (1998), Latvijos (1998), Čekijos (1999), Gruzijos (1999), Baltarusijos (2001), Estijos (2008) nacionalinių olimpinių komitetų medaliai; NATO ženklas (2003).

Kūno kultūros ir sporto departamento prie LRV (KKSD): Antro laipsnio ordinas (2001) ir Pirmo laipsnio ordinas su grandine „Už nuopelnus Lietuvos sportui“ (2003), LTOK Garbės ženklas (2001), LTOK Olimpiniai žiedai (2011).

TOK apdovanojimai: Šimtmečio medalis (1994), Olimpinis ordinas (1998), Olimpinio sąjūdžio vienybės (1995), Olimpinio solidarumo (1995), Sporto ir kilnaus elgesio (2005) prizai. ANOC ordinas (2001).

LSSR nusip. tr. (1988), Lietuvos nusip. sporto darbuotojas (2011), LKKA garbės dr. (2000), LOA akademikas (2007). LTOK prezidentas (1988–2012), LOA prezidentas (nuo 2013), Pasaulio lietuvių sporto asociacijos prezidentas (nuo 2013), Pasaulio šventosios dvasios riterių brolija suteikė ševaljė titulą (1998), XX a. Lietuvos geriausiasis sporto vadovas (1999). Tarptautinio kilnaus sportinio elgesio komiteto prizas „Už kilnaus sportinio elgesio judėjimo plėtrą“ (2001).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]