Areštas (bausmė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Areštas baudžiamojoje teisėje – trumpalaikis laisvės atėmimas numatytam laikui, atliekamas areštinėje; bausmė, skiriama, padarius baudžiamąją veiką.

Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Areštą teismas skiria LR baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje numatytais atvejais. Areštas yra trumpalaikis laisvės atėmimas, atliekamas areštinėje. Arešto terminas skaičiuojamas paromis. Už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų arešto, už baudžiamąjį nusižengimą – nuo 10 iki 45 parų arešto. Arešto laikas už nusikalstamą veiką straipsnio sankcijoje nenurodomas. Jį nustato teismas, skirdamas bausmę. Jeigu paskirta iki 45 parų arešto, teismas gali nustatyti atlikti jį poilsio dienomis. Jeigu asmuo pažeidžia šią arešto atlikimo tvarką, ją teismas savo sprendimu gali pakeisti įprastine arešto atlikimo tvarka.

Areštas neskiriamas nėščioms moterims ir gali būti neskiriamas asmenims, auginantiems vaiką iki 3 metų, atsižvelgiant į vaiko interesus (LR baudžiamasis kodeksas, 49 str. („Areštas“) 1-6 d.)[1].

Vokietija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijoje vad. alternatyvioji laisvės atėmimo bausmė (vok. Ersatzfreiheitsstrafe) paskiriama tada, kai teismo paskirta bauda nesumokama arba dėl ekonominių priežasčių negali būti sumokėta. Iki 1945 m. Vokietijoje taip pat buvo vad. „tvirtovės areštas“ (vok. Festungshaft, Festungsstrafe) kaip laisvės atėmimo bausmės rūšis. Tai buvo vad. „garbės areštas“ (vok. Ehrenhaft), garbės neatimanti bausmė (lot. custodia honesta) be pareigos (prievartos) dirbti. Tokią bausmę yra atlikę verslininkas Werner von Siemens (1816–1892), Adolfas Hitleris (1889–1945), Karl Liebknecht (1871–1919) ir kiti garsūs veikėjai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. LR baudžiamasis kodeksas (2010-02-11 redakcija)