Apskritasis stalas (Lenkija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Apskritasis stalas Lenkijos Prezidento rūmuose

Apskritasis stalas – derybos Lenkijoje, vykusios nuo 1989 m. vasario 6 iki balandžio 5 d. tarp Lenkijos Liaudies Respublikos valdžios atstovų, Solidarumo opozicijos ir bažnyčios atstovų (stebėtojo teisėmis dalyvavo Evangelikų liuteronų bažnyčia ir Katalikų bažnyčia). Derybos vyko skirtingose vietose, o jų pradžia ir pabaiga buvo organizuota Ministrų tarybos būstinėje, dabartiniuose Prezidento rūmuose Varšuvoje. Įvairių grupių, pogrupių, darbo grupių susitikimuose dalyvavo apie 711 žmonių (dalyvių, ekspertų ir stebėtojų).[1]

Tai vienas iš svarbiausių naujausios Lenkijos istorijos įvykių. Nuo jo Lenkijos Liaudies Respublikoje prasidėjo politinės permainos, tarp jų ir dalinai laisvi Seimo rinkimai, vadinami birželio rinkimais.

Apskritojo stalo priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dėl kylančių nuo 1988 m. balandžio mėn. socialinių protestų Lenkijos Liaudies Respublikos valdžia rugpjūčio antroje pusėje pradėjo pokalbius su opozicijos atstovais. Jų dėka rugpjūčio 31 d. įvyko generolo Česlavo Kiščiako ir Lecho Valensos susitikimas, kuriame taip pat dalyvavo vyskupas Ježis Dombrovskis ir Centrinio komiteto sekretorius Stanislovas Ciosekas.[2] Kitas susitikimas įvyko rugsėjo 15 d., jame, be jau minėtų asmenų, dalyvavo Andžej Stelmachovski ir kun. Aloizas Oršulik.[2]

Rugsėjo 16 d. prasidėjo pokalbiai (vadinami pokalbiais Magdalenkoje) tarp valstybės valdžios, opozicijos ir bažnyčios atstovų. Svarbiausiu klausimu tapo Solidarumo legalizavimas. Buvo sutarta, kad Apskritojo stalo diskusijos prasidėtos spalio viduryje, taip pat buvo išskirtos svarbiausios temos: valstybės ir socialinio gyvenimo funkcionavimo modelis, šalies ekonomikos plėtra ir modernizavimas, Lenkijos profesinių sąjungų formos.[3] Tačiau termino nebuvo laikomasi, kadangi Solidarumas nesutiko su valdžios sąlygomis: jis reikalavo legalizuoti organizaciją ir nesikišti į būsimojo Apskritojo stalo opozicijos delegatų sąrašą.[2]

1988 m. rugsėjo 27 d. premjeru tapo Mečislavas Rakovskis, o spalio 14 d. jis pristatė savo ministrų kabinetą. Gruodį prasidėjo X Lenkijos jungtinės darbininkų partijos centrinio komiteto plenumas, kurio metu buvo diskutuojama apie derybų su Solidarumu galimybę ir organizacijos legalizavimą. Tai sukėlė didelį konfliktą partijos viduje bei pasikeitimus jos Politiniame biure.[2] Galiausiai, nemažo spaudimo dėka, kurį kėlė ir Jaruzelskis su Kiščiaku, buvo priimta „X LJDP CP plenumo pozicija dėl politinio ir sąjunginio pliuralizmo“,[2] kuri leido pradėti pasiruošimus Apskritojo stalo deryboms. 1989 m. sausio 27 d. įvyko kitas Valensos ir Kiščiako susitikimas, kurio metu buvo nuspręsta dėl derybų tvarkos, apimties ir pirmojo susitikimo termino.[2]

Derybų eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Derybos vyko trijose pagrindinėse grupėse:[1]

  • Ekonomikos ir socialinės politikos grupė (13 posėdžių),
  • politinių reformų grupė (9 posėdžiai),
  • sąjunginio pliuralizmo grupė (10 posėdžių),

Iš viso įvyko du plenariniai posėdžiai (derybų pradžioje ir pabaigoje), taip pat apie 97 susitikimai grupėse, pogrupiuose ir darbo grupėse.

Derybos vyko šiose pogrupiuose (pagal abėcėlę):[1]

  • asociacijų ir vietos valdžios pogrupis (1 posėdis),
  • ekologijos pogrupis (8 posėdžiai),
  • gyvenamosios politikos pogrupis (4 posėdžiai),
  • jaunimo pogrupis (5 posėdžiai),
  • kalnakasybos pogrupis (9 posėdžiai),
  • mokslo, švietimo ir techninės pažangos pogrupis (4 posėdžiai),
  • sveikatos pogrupis (5 posėdžiai),
  • teisės ir teismų reformos pogrupis (9 posėdžiai),
  • žemės ūkio pogrupis (5 posėdžiai),
  • žiniasklaidos pogrupis (6 posėdžiai).

Nutarimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Senato atkūrimas. Senatą turėjo sudaryti 100 senatorių (po 2 iš kiekvienos vaivadijos, o iš Varšuvos ir Katovicų – po 3). Daugumos atstovavimas.
  • Kvotiniai rinkimai į Seimą – 65% vietų turėjo atitekti LJDP, JLP (Jungtinė liaudies partija, lenk. Zjednoczone Stronnictwo Ludowe) ir DP (Demokratų partija, lenk. Stronnictwo demokratyczne) (60%) ir komunistus palaikančioms katalikų organizacijoms – Pax asociacijai (lenk. Stowarzyszenie Pax), Krikščionių socialinei unijai (lenk. Unia Chrześcijańsko-Społeczna), Lenkų katalikų socialinei sąjungai (lenk.Polski Związek Katolicko-Społeczny). 299 mandatų skaičius buvo padalintas į 264 ir 35. Pirmasis seimo narių skaičius buvo renkamas daugiamandatėse rinkimo apylinkėse, antras iš taip vadinamo šalies sąrašo, kuriame buvo žinomiausi partijos nariai; tuo tarpu už likusias vietas (35%) laisvuosiuose rinkimuose turėjo kovoti nepartiniai kandidatai.
  • Buvo įsteigtos LLR Prezidento pareigos. Prezidentą turėjo rinkti Nacionalinė asamblėja 6 metų kadencijai.
  • Seimo vaidmens sustiprinimas, Valstybės Tarybos panaikinimas.
  • Asociacijų įstatymo pakeitimas, kuris leido užregistruoti „Solidarumo“ organizacijas.
  • Didesni Konstitucinio teismo ir ombudsmeno įgaliojimai.
  • Opozicijos prieiga prie žiniasklaidos šaltinių (pav., kartą per savaitę transliuojama 30 min. laida Lenkijos televizijoje, atkurtas „Tygodnik Solidarność”, įkurtas kasdieninis opozicinis dienraštis „Gazeta Wyborcza“).
  • Priimta „Pozicija dėl socialinės ir ekonominės politikos sisteminės reformos“, tačiau be jokių konkrečių sprendimų ekonominių reformų klausimais.

Plenarinių posėdžių dalyviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plenariniuose posėdžiuose bei grupėse dalyvavo: [4]

Posėdžių dalyviai (pagal puses)[5]:

Koalicinė pusė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tomasz Adamczuk
  • Norbert Aleksiewicz
  • Stanisław Ciosek
  • Aleksander Gieysztor
  • Wiesław Gwiżdż
  • Marek Hołdakowski
  • Jan Janowski
  • Janusz Jarliński
  • Czesław Kiszczak
  • Zenon Komender
  • Jan Karol Kostrzewski
  • Mikołaj Kozakiewicz
  • Bogdan Królewski
  • Aleksander Kwaśniewski
  • Maciej Manicki
  • Harald Matuszewski
  • Leszek Miller
  • Alfred Miodowicz
  • Kazimierz Morawski
  • Jerzy Ozdowski
  • Anna Przecławska
  • Tadeusz Rączkiewicz
  • Jan Rychlewski
  • Władysław Siła-Nowicki
  • Zbigniew Sobotka
  • Romuald Sosnowski
  • Stanisław Wiśniewski
  • Jan Zaciura
  • Edward Zgłobicki

Opozicinė (Solidarumo) pusė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Edward Radziewicz
  • Henryk Samsonowicz
  • Grażyna Staniszewska
  • Andrzej Stelmachowski
  • Stanisław Stomma]
  • Klemens Szaniawski
  • Jan Józef Szczepański
  • Edward Szwajkiewicz
  • Józef Ślisz
  • Witold Trzeciakowski
  • Jerzy Turowicz
  • Lech Wałęsa
  • Andrzej Wielowieyski

Bažnyčios stebėtojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • kun. Bronisław Dembowski
  • vysk. Janusz Narzyński
  • kun. Alojzy Orszulik

Atstovai spaudai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Janusz Onyszkiewicz (opozicija)
  • Jerzy Urban (koalicija)

Grupių posėdžių dalyviai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Politinių reformų grupės dalyviai[6][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Opozicinė pusė

Iš stenogramų ir informacijos apie posėdžius buvo nustatyta[1], kad grupėje taip pat dalyvavo:

  • Andrzej Celiński
  • Janusz Grzelak
  • Jerzy Regulski
  • Henryk Samsonowicz
Koalicinė pusė
  • Janusz Reykowski – pirmininkas
  • Jan Banaszkiewicz
  • Jan Błuszkowski
  • Artur Bodnar
  • Kazimierz Cypryniak
  • Zofia Czaja
  • Andrzej Gdula
  • Stanisław Gebethner
  • Mariusz Gulczyński
  • Jan Jachymek
  • Bogdan Królewski
  • Hieronim Kubiak
  • Rajmund Moric
  • Kazimierz Orzechowski
  • Jan Rychlewski
  • Karol Szyndzielorz
  • Jerzy Uziębło
  • Jerzy Wiatr
  • Piotr Winczorek
  • Jan Zaciura
  • Sylwester Zawadzki

Iš stenogramų ir informacijos apie posėdžius buvo nustatyta[1], kad grupėje taip pat dalyvavo:

Pirmininkų asistentai:

  • Bartłomiej Gąsiorowski (koalicija)
  • Piotr Pacewicz (opozicija)

Ekonominės ir socialinės politikos grupės dalyviai[6][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Opozicijos pusė
  • Witold Trzeciakowski – pirmininkas
  • Janusz Beksiak
  • Ryszard Bugaj
  • Zbigniew Bujak
  • Mieczysław Gil
  • Helena Góralska
  • Krzysztof Hagemejer
  • Gabriel Janowski
  • Cezary Józefiak
  • Andrzej Miłkowski
  • Jan Mujżel
  • Aleksander Paszyński
  • Jan Rosner
  • Grażyna Staniszewska
  • Tomasz Stankiewicz
  • Andrzej Stelmachowski
  • Andrzej Topiński
  • Andrzej Wieczorek
  • Andrzej Wielowieyski
  • Irena Wóycicka

Iš stenogramų ir informacijos apie posėdžius buvo nustatyta[1], kad grupėje taip pat dalyvavo:

  • Henryk Sienkiewicz
  • Grzegorz Stawski
Koalicijos pusė
  • Władysław Baka – pirmininkas
  • Stanisław Długosz
  • Ryszard Gorycki
  • Jerzy Gruchalski
  • Jan Kaczmarek
  • Józef Kaleta
  • Grzegorz Kołodko
  • Jan Kołodziejczak
  • Wincenty Lewandowski
  • Maciej Manicki
  • Wacław Martyniuk
  • Józef Okuniewski
  • Andrzej Olechowski
  • Kazimierz Olesiak
  • Antoni Rajkiewicz
  • Zdzisław Sadowski
  • Ireneusz Sekuła
  • Karol Szwarc
  • Władysław Szymański
  • Marcin Święcicki
  • Mieczysław Wilczek
  • Henryk Witkowski

Iš stenogramų ir informacijos apie posėdžius buvo nustatyta[1], kad grupėje taip pat dalyvavo:

  • Jerzy Jurkiewicz
  • Marek Kossowski
  • Krzysztof Lutostański
  • Lidia Musiałowska
  • Jan Traczyk
  • Andrzej Wróblewski

Pirmininkų asistentai:

  • Edward Kuczera (koalicija)
  • Maria Woydt (opozicija)

Sąjunginio pliuralizmo grupė[6][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Opozicijos pusė
  • Jacek Merkel
  • Alojzy Pietrzyk
  • Edward Radziewicz
  • Edward Szwajkiewicz
  • Józef Ślisz
  • Henryk Wujec
  • Tadeusz Zieliński
Koalicijos pusė
  • Aleksander Kwaśniewski – pirmininkas
  • Jan Brol
  • Witold M. Góralski
  • Ludwik Gracel
  • Stanisław Jagiełło
  • Mieczysław Jakubowski
  • Janusz Jarliński
  • Jacek Krzyżanowski
  • Maciej Lubczyński
  • Stanisław Majewski
  • Walery Masewicz
  • Harald Matuszewski
  • Lesław Nawacki
  • Kazimierz Obsadny
  • Janusz Pawłowski
  • Tadeusz Rączkiewicz
  • Walery Jan Sanetra
  • Władysław Serafin
  • Romuald Sosnowski – pirmininkas
  • Anatol Wasiljew
  • Stanisław Wiśniewski
  • Jan Wołek

Iš stenogramų ir informacijos apie posėdžius buvo nustatyta[1], kad grupėje taip pat dalyvavo:

Pirmininkų asistentai:

  • Stanisław Nowakowski (koalicija)
  • Krzysztof Pietraszkiewicz (koalicija)
  • Ludwika Wujec (opozicija)
Stebėtojas iš Tarptautinio darbo biuro
  • Witold Nawrocki

Pogrupių pirmininkai[1][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ekologijos pogrupis:

  • Stefan Kozłowski (opozicija),
  • Jerzy Kołodziejski (koalicija).

Kalnakasybos pogrupis:

  • Alojzy Pietrzyk (opozicija),
  • Marian Gustek (koalicija),
  • Rajmund Moric (koalicija).

Jaunimo pogrupis:

  • Andrzej Celiński (opozicija),
  • Leszek Miller (koalicija),
  • Sławomir Wiatr (koalicija).

Mokslo, švietimo ir techninės pažangos pogrupis:

  • Henryk Samsonowicz (opozicija),
  • Jacek Fisiak (koalicija),
  • Jan Zaciura (koalicija).

Gyvenamosios politikos pogrupis:

  • Aleksander Paszyński (opozicija),
  • Zbigniew Janowski (koalicija),
  • Mieczysław Serwiński (koalicija).

Teisės ir teismų reformos pogrupis:

  • Adam Strzembosz (opozicija),
  • Łukasz Balcer (koalicija).

Žemės ūkio pogrupis:

  • Andrzej Stelmachowski (opozicija),
  • Stanisław Śliwiński (koalicija).

Žiniasklaidos pogrupis:

  • Krzysztof Kozłowski (opozicija),
  • Bogdan Jachacz (koalicija).

Sveikatos pogrupis:

  • Zofia Kuratowska (opozicija),
  • Andrzej Wojtczak (koalicija).

Prieštaringi „Apskritojo stalo“ vertinimai[1][redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dalis opozicijos (tame tarpe Nepriklausomos Lenkijos konfederacija (lenk. Konfederacja Polski Niepodległej), Kovojantis solidarumas (lenk. Solidarność Walcząca) ir Nepriklausoma studentų asociacija (lenk. Niezależne Zrzeszenie Studentów) prieštaravo Apskritojo stalo idėjai. Derybų metu Jacekas Kuronis įtikino NLK pirmininką neginčyti stalo išvadų. Taip pat buvo įtikintas NSA pirmininkas, delegavęs savo narius į jaunimo pogrupio posėdžius. Šios grupės neprieštaravo „taikios“ valdžios kaitos idėjai, nenorėjo jėga versti komunistinio režimo, tačiau nepritarė „sutartiniam“ Apskritojo stalo pobūdžiui. Tuo metu Stalo idėjai prieštaravo (pagal abėcėlę): Bogdan Borusewicz, Wiesław Chrzanowski, Ludwik Dorn, Andrzej Gwiazda, Bronisław Komorowski, Janusz Korwin-Mikke, Maciej Łopiński, Antoni Macierewicz, Kornel Morawiecki, Anna Walentynowicz. Dauguma (tarp jų ir Lenkijos prezidentas Bronislav Komorovski) pakeitė savo nuomonę, tačiau prieštaringi Apskritojo vertinimai yra girdimi iki šiol.

Įdomybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Originalus stalas, prie kurio vyko istorinės 1989 m. derybos, šiuo metu yra eksponuojamas Prezidento rūmuose, Varšuvoje. Nuo 2009 m., sėdėdami prie jo, istorijos pamokose dalyvauja sostinės miesto moksleiviai.[7]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 1,8 1,9 Okrągły Stół – początek drogi do wolności (lenkų k.) (prieiga 2014-09-23) Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "okragly-stol.pl" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "okragly-stol.pl" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "okragly-stol.pl" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "okragly-stol.pl" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "okragly-stol.pl" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Mariusz Jarosiński. Obrady Okrągłego Stołu (lenkų k.) (prieiga 2014-09-23)
  3. Jan Skórzyński. Pierwsza Magdalenka (lenkų k.) (prieiga 2014-09-23)
  4. Marek Henzler – Ludzie Okrągłego Stołu Polityka, 2009-02-05. (lenkų k.) (prieiga 2014-09-24)
  5. Andrzej Garlicki, Rycerze Okrągłego Stołu. Varšuva, 2004 isbn 83-07-02970-8, 236–237 psl. (lenkų kalba)
  6. 6,0 6,1 6,2 „Okrągły stół“. Sudarė Krzysztof Dubiński, Warszawa 1999 (lenkų kalba)
  7. Pałac Prezydencki w Warszawie (lenkų k.) (prieiga 2014-09-24)

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Andrzej Garlicki: Rycerze Okrągłego Stołu. Leid. Czytelnik, Varšuva, 2004. ISBN 83-07-02970-8
  • Okrągły Stół. Sudarė Krzysztof Dubiński. Leid. Krajowa Agencja Promocyjna, Varšuva, 1999. ISBN 83-88074-01-6
  • Postanowienia Okrągłego Stołu. Leid. NSZZ „Solidarność” Region Warmińsko-Mazurski, Olštynė, 1989
  • Krzysztof Dubiński: Magdalenka. Transakcja epoki. Notatki z poufnych spotkań Kiszczak-Wałęsa. Leid. Sylwa, Varšuva, 1990. ISBN 83-85167-06-4
  • Konstanty Gebert: Mebel. Leid. Aneks, Londonas, 1990. ISBN 0-906601-73-8
  • Mariusz Gulczyński: Kreowanie demokracji. Z dysput o celach i metodach polskiej transformacji. Leid. ALMAMER Wyższa Szkoła Ekonomiczna, Varšuva, 2008. ISBN 978-83-60197-67-7
  • Peter Raina: Droga do „Okrągłego Stołu”. Zakulisowe rozmowy przygotowawcze. Leid. von borowiecky, Varšuva, 1999. ISBN 83-87689-09-2

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.