Apmokestinimo principai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Apmokestinimo principaimokesčių taikymą pagrindžiančios ir jų ypatumus identifikuojančios charakteristikos; mokesčių teisės principai. Apmokestinimo principai daugelyje šalių yra įtvirtinami Konstitucijoje. Tai sustiprina prievolę nuosekliai jų laikytis.[1].

Lietuva[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje principus įtvirtina LR mokesčių administravimo įstatymas. Apmokestinimo principai: neutralumas, teisingumas, lygybė, aiškumas, viešumas ir administravimo veiksmingumas.

Mokesčių neutralumas reiškia, kad mokesčiai skirti surinkti valstybės biudžeto pajamas, tad jiems neturi būti taikomos išimtys ir lengvatos, o apmokestinimo taisyklės neturi iškreipti konkurencijos sąlygų.

Mokesčių teisingumas suprantamas kaip proporcingas gaunamų pajamų apmokestinimas (vadinamasis horizontalusis teisingumas) arba kaip mokėjimo pajėgumo principo įgyvendinimas (vadinamasis vertikalusis teisingumas).

Mokesčių lygybė yra vienodas mokesčių mokėtojų ir veiklos sričių traktavimas.

Mokesčių aiškumas reiškia mokesčių neprieštaringumą, minimalias interpretavimo galimybes.

Viešumo principas reikalauja, kad mokesčius reglamentuojantys teisės aktai prieš juos priimant būtų apsvarstomi viešai, priimami suteikiant mokesčių mokėtojams pakankamai laiko pasiruošti daryti pakeitimus.

Administravimo veiksmingumo principas reikalauja, kad mokesčių mokėjimas būtų kuo pigesnis mokesčių mokėtojui, o valstybės pajamos būtų gaunamos kuo mažesnėmis mokesčių administravimo sąnaudomis.

Vėliau įstatymo buvo įtvirtinti lygybės, teisingumo, visuotinio privalomumo, aiškumo, turinio viršenybės prieš formą principai. Pastarasis principas suteikė mokesčių administratoriui teisę nustatant mokesčio bazę taikyti vertinamuosius, o ne formaliuosius kriterijus.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]