Apiterapija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Apiterapija (lot. apis 'bitė' + gr. therapeia 'gydymas') – gydymo ir profilaktikos metodai, kuriuose naudojami bičių gaminami ir surenkami produktai, taip pat ir bičių nuodai.

Bičių produktai (pirmiausia medus) žinomi ir svarbūs nuo priešistorinių laikų. Ispanijoje Suevas de La Arana oloje rasti paleolito epochos piešiniai, vaizduojantys žmogų, kopinėjantį iš drevės medų.

Hipokrato (460–377 pr. m. e.) raštuose randami gydymo bičių produktais (medumi, pikiu) ir bičių įgėlimais pavyzdžiai. Ibn Sina (Avicena) (980–1037 m.) savo veikale „Gydymo mokslo kanonas“ tiesiogiai nurodė gydomąjį pikio poveikį ir rekomenduoja kariams juo gydyti sužeidimus.

1858 m. prancūzų gydytojas Demarti pradėjo gydyti bičių nuodais, tai laikoma šiuolaikinės apiterapijos pradžia. Ilgą laiką apiterapija laikė tik gydymą bičių nuodais bei įgėlimais. Dabar apiterapeutų naudojamų bičių ir jų veiklos produktų sąrašas labai išsiplėtė. Naudojami praktiškai visi bičių produktai: medus, bičių surinktos žiedadulkės, pikis, bičių pienelis, bičių duonelė, bičių nuodai, vaškas, tranų hidrolizatas ir kiti produktai. Iš jų gaminamos įvairios farmacinės formos – tepalai, ekstraktai, tinktūros, tabletės, kurios naudojamos terapijai tiek atskirai, tiek ir derinant su bičių įgėlimais.

Moksliniai tyrimai neparodė jokio teigiamo bičių nuodų poveikio sveikatai.[1]

Apiterapija Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos Apiterapeutų asociacija (LAA) įkurta 1991 metais. Pradininkai ir asociacijos įkūrėjai yra gyd. Povilas Rimkus, dr. Kamelija Kadziauskienė (1951–2001). Prie apiterapijos vystymo Lietuvoje daug prisidėjo prof. Antanas Gendrolis.

Nuorodos ir šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. http://mssociety.ca/en/research/CAT980602.htm