Aokigaharos miškas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Aokigaharos miškas (青木ヶ原 Aokigahara) dar žinomas, kaip Jūros miškas (樹海 Jukai), dėl labai didelio medžių tankio ir dėl savo liūdnai pagarsėjusios istorijos vadinamas Savižudžių mišku. Aokigahara miškas randasi Fudzijama arba Fudži (jap. 富士山 Fuji-san) – aukščiausiojo Japonijos kalno papėdėje, Honšiū saloje, Ramiojo vandenyno pakrantėje, už maždaug 96 km nuo sostinės Tokijo. Miškas labai mėgstamas turistų ne tik dėl istorinių sumetimų. Tai unikalus miškas daugeliu atžvilgiu – laukinė gamta čia labai skurdi, todėl miške labai tylu, kas mišką nuo seno daro paslaptinga vieta. Tačiau šis ramumas slepia kur kas skaudesnę pusę – miškas užimą pirmąją vietą pagal savižudybių skaičių Japonijoje ir antrąją vietą pasaulyje (po San Francisko Auksinių vartų tilto).

Miško ramybė skatino žmones laikyti jį apsėstu ir apie šią vietą sklido ir vis dar sklinda daugybė mitų. Dalis vietinių net nedrįsta įžengti į šią teritoriją. Bet netgi jei jūs skeptiškai žiūrite į mistines istorijas, tiesa ta, kad ši vieta tikrai turi šį tą išskirtinio. Tik įėjus į mišką, iškabinti japonų ir anglų kalbomis parašyti prevenciniai ženklai, skatinantys žmones nesižudyti, sustoti ir pagalvoti, ar elgiesi teisingai, nes namuose tavęs laukia tie, kuriems esi svarbus ir kuriems rūpi, pavyzdžiui: „Tavo gyvenimas yra kažkas brangaus, kurį tau davė tavo tėvai“, „Dar kartą pagalvok apie savo tėvus, vaikus, artimuosius.“ Tikslus savižudybių skaičius, įvykdytas čia per metus, nežinomas, kadangi policija nutraukė šių duomenų paskelbimą. Paskutinį kartą jis buvo paskelbtas 2003 m., kai įvyko 105 savižudybės. Šie duomenys yra oficialūs. Manoma, kad kasmet čia miršta daugiau žmonių, tačiau jų lavonai niekada nerandami tankiuosiuose miškuose.

Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aokigaharos miško takas

Miškas yra Fudžio Hakonės Idzu nacionalinio parko (富士箱根伊豆国立公園 Fuji-Hakone-Izu Kokuritsu Kōen) šiaurės vakarų papėdėje. Auga tarp Sajaus ((西湖 Saiko) ir Šiodžio (精進湖 Shōjiko) ežerų, kurie yra vieni iš penkių Fudži kalno ežerų. Šis miškas susiformavo ant ugnikalnio plynaukštės po Fudži kalno išsiveržimo 864 m. ir iki šių dienų miškas išliko pirminio pavidalo. Aokigaharos miške auga tiek spygliuoti, tiek lapuoti medžiai. Miškas užima 30 kvadratinių kilometrų plotą, yra labai tankiai apaugęs medžiais ir lavos išvagotu paviršiumi, kas apsunkina vaikščiojimą per jį. Miško medžių tankumas suteikia slogią atmosferą ir neįprastą tylą.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aokigahara miškas ne visada traukė šimtus žmonių norinčius užbaigti savo gyvenimus. Nors legendos apie šią vietą Japonams žinomos dar iš viduramžių, yra keletas įrodymų, kurie rodo, kad iki XIX amžiaus tai buvo vieta, kur nepasiturinčių japonų šeimos atveždavo ir likimo valiai palikdavo savo šeimos vyresniojo amžiaus žmogų, neįgalųjį ar neplanuotą vaiką, kurio buvo nepajėgiama išlaikyti – šis reiškinys vadinamas Ubasute (姥捨て), jis tariamai buvo paplitęs sausros ir bado laikais.

Aokigararos miško, kaip savižudybių miško, populiarumas pradėjo augti 1960 m. pasirodžius dviem knygoms. Savižudžių tradicija prasidėjo po to, kai buvo išleistas Seičio Macumoto (松本 清張 Matsumoto Seichō) romanas „Black Sea of Trees“ (jap. 黒い樹海 Kuroi Jukai, liet. „Juoda medžių jūra“), padaręs didžiausią įtaką žmonėms, kurie ruošėsi ar planavo nusižudyti. Šioje knygoje pasakojama apie du romano herojus, kurie atvyksta į šį mišką nusižudyti. Po knygos išleidimo į Aokigaharą pradėjo plūsti šimtai savižudžių, norinčių pasikarti ant medžių šakų. Oficialiai policija pradėjo ieškoti savižudžių kūnų Aokigaharoje nuo 1970 m. Tačiau pritrūkus pajėgų ieškojimui nuo 1971 metų įsigaliojo įstatymas, kuris leido žmonėms padėti policijai ieškoti mirusiųjų kūnų. Savanoriai rinkdavosi grupėmis ir kasmet ieškojo mirusiųjų kūnų. Paprastai juos rasdavo pasikorusius ant medžių šakų. Dažnai kūnai buvo randami apgraužti laukinių gyvūnų. Ryškiausias savižudžių skaičiaus padidėjimas Aokigaharoje fiksuojamas nuo 1993 m., pasirodžius autoriaus Vataru Curumio (鶴見 済 Tsurumi Wataru) parašytos knygos „The Complete Manual of Suicide“ (liet. „Išsamus savižudybės gidas“) publikacijai. Autorius savo knygoje rašė, kad Aokigaharos miškas yra gražiausia ir nuostabiausia vieta, norint išeiti iš šito pasaulio. Taip pat „The Complete Manual of Suicide“ nuodugniai aprašyta visa instrukcija, kaip atlikti savižudybę Aokigaharos miške ir net detaliai nurodomos vietos, kuriose miško dalyse mažiausia tikimybė būti surastiems net ir po ilgo laiko. Japonijoje buvo parduota apie 1,2 milijonų šios knygos egzempliorių. Dažnai šalia kūnų, surastų kūnų Aokigaharos miške, gulėjo būtent ši knyga, kuri buvo laikoma „Mirties vadovėliu“.

Japonų mitologijoje Aokigaharos miškas nuo senų laikų laikomas apsėstu demonų. Ir atsižvelgiant į jo istoriją, nenuostabu kodėl. Nors pats miškas nėra labai didelis (maždaug 35 kvadratiniai kilometrai), dėl didelio medžių tankio ir tamsių vietovių (saulė neprasiskverbia pro medžius) daugelis žmonių čia gali lengvai pasiklysti. Legenda sako, kad tie, kurie įžengs į šį mišką, niekada iš jo nebegrįš. Yra tam tikros tiesos, nes net ir šiomis dienomis nemažai turistų čia pasimeta. Iš tiesų, tikimybė pasiklysti miške yra tokia didelė, kad daugybė keliautojų su savimi turi plastikines juostas, kad galėtų pasižymėti kelius, kuriais galėtų grįžti atgal. Kadangi kraštovaizdis yra toks panašus, lengvai pasimetama ir susipainiojama, todėl sunku išlaikyti kryptį bet kuriuo paros ar metų laiku.

Japonijoje populiarus tikėjimas, jog jei žmogus miršta su stipriais neapykantos, pykčio, liūdesio, noro atkeršyti ar kitais panašiais neigiamais jausmais, jo siela negali palikti šio pasaulio ir toliau klajoja, pasirodydama žmonėms, palietusiems burtus ar kirtusiems jo kelią. Šios sielos yra vadinamos Jūrei (幽霊 Yūrei), arba japoniški vaiduokliai – tai yra mirusių žmonių dvasios, kurios dėl tam tikrų priežasčių nenori arba negali peržengti ribos tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Net ir šiuolaikinėje kultūroje, pavyzdžiui, kino filmuose, yra randama daugybė nuorodų į jas. Priešingai nei Vakarietiškoje kultūroje, kur dvasios nori kažko specifinio, kad turėtų galimybę ilsėtis ramybėje, Jūrei nereikia nieko konkretaus – jos tiesiog nori, kad jų prakeikimas būtų pašalintas arba konfliktai būtų išspręsti.

Pasak kai kurių japonų dvasininkų, miške augantys medžiai yra persisunkę per šimtmečius sukauptos blogosios energijos. Tačiau nepaisant visų istorijų, medžiai iš tiesų sudaro įspūdį, tarsi būtų gyvi. Jie auga ant neįtikėtinai derlingos žemės, todėl jų šaknys išaugusios įvairiomis formomis, kartais atrodo kaip čiuptuvai ir gali sudaryti įvaizdį, kad gali vaikščioti.

Kuomet miško sargai suranda negyvą kūną, jie jį nugabena į specialų kambarį skirta lavonams, kuris yra visai šalia miško. Čia kūnas yra dedamas tiesiog ant lovos. Tačiau įdomiausia yra tai, kad sargyba miega tame pačiame kambaryje su mirusiuoju. Tai gali pasirodyti labai keista, tačiau sakoma, kad jei lavonas paliekamas kambaryje vienas, jo Jūrei visą naktį blaškysis po kambarius pikti, šaukiantys ir susierzinę. Sargyba žaidžia visame pasaulyje žinomą „akmuo-popierius-žirklės“ žaidimą (じゃん拳 janken), kad nuspręstų kuris bus tas nelaimingasis, kuriam visą naktį teks praleisti šalia mirusiojo. Tai parodo kaip stipriai japonai tiki ir bijo kritusių sielų – jie verčiau miegos šalia negyvo kūno, nei sudrums Jūrei ramybę.

Savižudybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarp populiariausių savižudybės metodų vis dar pasirenkami pasikorimas ant medžio arba mirtinas perdozavimas ar nusinuodijimas medikamentais. Užtenka tik atitolti nuo pagrindinio tako ir įžengti į miško gilumą - randami išmėtyti daiktai tokie, kaip kuprinės, batai, drabužiai ar plastikiniai buteliukai nuo vandens. Įžymus japonų tyrinėtojas Adzusa Hajano (早野梓 Hayano Azusa) būtent šį mišką tiria jau daugiau nei 30 metų. Jis yra vienas tų žmonių, kurie šiame miške rado daugiausiai mirusiųjų kūnų. Tyrėjas yra suskaičiavęs, kad per pastaruosius 20 metų jis aptiko mažiausiai 100 palaikų. Taip pat jis yra parodęs, kaip atrodo Aokigaharos miško vidurys, esantis atokiau nuo turistinių takų ir kaip atrodo galimas savižudžių paveikslas. Sunku tiksliai sukurti vidutinio žmogaus profilį, kuris įvykdo savižudybę šiame miške. Tačiau dažniausiai tai yra vyrai, tarp 40 ir 50 metų amžiaus. Daugiausia savižudybių įvyksta kovo mėnesį, galbūt dėl to, kad būtent kovas Japonijoje yra biudžetinė metų pabaiga. Daugybė japonų, laikydami šį mišką tobula vieta savižudybei, atvyksta čia užbaigti savo streso ir įtampos kupiną gyvenimą. Neaišku, kodėl šalyje toks didelis savižudybių skaičius, bet tai turi kažką bendro su Japonų psichologija ir tai, jog daugybė japonų vyrų jaučiasi atstumti, kuomet turi finansinių sunkumų. Kai kurie iš šioje vietoje pasirinkusių pasitraukimą iš gyvenimo vyrų užėmė svarbias pareigas didelėse kompanijose, įskaitant vyriausiųjų vadovų pareigas. Negalėdami sunkumų pripažinti savo šeimoms ir artimiesiems, jie, galbūt, kaip praeities samurajų kariai, jautė, kad savižudybė yra vienintelis galimas būdas atitaisyti nesėkmes ir pralaimėjimus. Pasak tyrinėtojo, vis dar yra sunkiai suvokiama, kodėl būtent Aokigaharos miškas taip traukia savižudžius. Miško istorija, minėtosios knygos ar kažkas daugiau, vis dar lieka neaišku. Nors sargyba stebi šalia miško esančią automobilių stovėjimo aikštelę ir apie ilgesniam laikui paliktus automobilius praneša policijai, čia galima pamatyti paliktas ir ilgai užsistovėjusias mašinas, į kurias savininkai jau niekada nebesugrįš. Pačiame miške, nusukus nuo pagrindinio tako, galima pastebėti daug spalvotų virvučių, apvyniotų aplink medžius. Tai yra kelio virvutės, kurias savižudžiai riša ant medžių, jei kartais jie persigalvotų ir pasiryžtų grįžti atgal. Didžioji dalis žmonių daugiausia nebūna galutinai apsisprendę dėl savo pasirinkimo, todėl porą ar kelias dienas gyvena miške, ten pat pasistato palapines ir svarsto, ką jiems daryti. Savižudžiai kartais išraižo ant medžių arba ant medinių lentelių, kodėl jie pasirinko mirtį, kas juos slėgė, ant ko pyko, ar tiesiog palieka atsisveikinimo raštelius. Kartais nėra įmanoma nustatyti savižudžio tapatybės, nes neįmanoma surasti asmens tapatybės dokumentų arba tiesiog nebegalima atpažinti mirusiojo dėl kūno deformacijos – jie būna supuvę, apgraužti gyvūnų ir likę tik griaučiai.

Statistika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1998 m. Aokigaharos miške nusižudė 73 žmonės. 2002 m. užfiksuotas rekordinis skaičius, kuomet institucijų rasti buvo 78 žmonės. Po 2003 m. skaičius išaugo iki 100, o 2004 m. nusižudžiusių asmenų skaičius padidėjo iki 108. Vietos valdžia nustojo skelbti informaciją apie nusižudžiusių žmonių skaičių, tikėdamiesi, kad tai sumažins Aokigaharos miško asociaciją su savižudžių mišku. 2002 m. per miško valymą ir savižudžių paieškas kai kurių lavonų rūbų kišenėse buvo rasta pinigų ar kitų vertingų daiktų. Pasklidus šiai žiniai, vagys, paskatinti lengvo grobio, pradėjo traukti į mišką, kad galėtų ištuštinti jų kišenes. Japonijos valdžia oficialiai paskelbė, kad tvarką palaikys, mišką prižiūrės ir laidos žmones trys artimiausi kaimai: Kamikušikis, Narusava, Ašivada. Šiems tikslams specialiai skiriama lėšų – 5 mln. jenų suma per metus.

Prevencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietos valdžia, siekdama sumažinti savižudybių skaičių Aokigaharos miške, ėmėsi atsargos priemonių, tokių kaip prevencinių ženklų ne tik japonų, bet ir anglų kalbomis statymas. Pastarieji informuoja, kad mirtis nėra geras pasirinkimas ir skatina paveikti žmonių jausmus, primindami apie šeimą ir mylimuosius. Visi takeliai yra stebimi vaizdo kameromis. Taip pat yra nustatyti tik tam tikri maršrutai, kuriais leidžiama vaikščioti. Ribos žymimos ženklais, rodančiais, kad praėjimo nėra, nes kitu atveju galima lengvai pasiklysti. Artimiausiose parduotuvėse neparduodamos tokios prekės, kurios gali būti panaudotos savižudybei, pavyzdžiui tokios, kaip tam tikri vaistai ar virvės. Darbuotojai ar parduotuvių savininkai netoli Aokigaharos miško yra mokomi ir ruošiami minioje atpažinti žmogų, kuris galimai ruošiasi atimti sau gyvybę. Apie įtartinus asmenis jie privalo iškart pranešti policijai ir turi teisę žmogų sulaikyti. Ypač dėmesys atkreipiamas į vyrus, vilkinčius dalykiniais kostiumais, einančius į Aokigaharos mišką, nes jie nepanašūs į turistus ar keliautojus. Jei tokius asmenis pastebi policija, juos sulaiko ir išrašo baudą. Tokiu būdu 2002 m. buvo sulaikyti 83 žmonės. Didžiajai daliai turistų, atvykusių apžiūrėti šį mišką, patariama nenukrypti nuo pagrindinio tako ir būti atidiems, nes miške labai lengva pasiklysti.

Aoikigaharos miškas yra įgavęs prastą reputaciją ir paprastai vietiniai žmonės vengia į jį įžengti.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Baofu, Peter. Future of Post-Human Personality : A Preface to a New Theory of Normality and Abnormality, Cambridge International Science Publishing, 2010. ProQuest Ebook Central, https://ebookcentral-proquest-com.ezproxy.vdu.lt:2443/lib/vmulib-ebooks/detail.action?docID=3007759.

Modern Japan : Origins of the Mind - Japanese Traditions and Approaches to Contemporary Life, edited by Alexander Prasol, World Scientific Publishing Company, 2010. ProQuest Ebook Central, https://ebookcentral-proquest-com.ezproxy.vdu.lt:2443/lib/vmulib-ebooks/detail.action?docID=731321.

Envisaging Death : Visual Culture and Dying, edited by Michele Aaron, Cambridge Scholars Publishing, 2013. ProQuest Ebook Central, https://ebookcentral-proquest-com.ezproxy.vdu.lt:2443/lib/vmulib-ebooks/detail.action?docID=1753137.

HARRINGTON, PATRICK. "Fear and Reverence, Born out of a Cataclysm." New York Times, vol. 166, no. 57485, 22 Jan. 2017, p. 8. EBSCOhost, search.ebscohost.com/login.aspx?direct=true&AuthType=ip,url,uid&db=a9h&AN=120882441&site=ehost-live&custid=ns195314.

"Deep in the Woods." Economist, vol. 418, no. 8974, 30 Jan. 2016, p. 35. EBSCOhost, search.ebscohost.com/login.aspx?direct=true&AuthType=ip,url,uid&db=a9h&AN=112683191&site=ehost-live&custid=ns195314.

http://www.aokigaharaforest.com/Aokigahara-the-haunted-forest.html

http://azijoszinynas.vdu.lt/japonija/aokigahara/