Anupras Jasevičius (1805)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Anupras Jasevičius (1805 m. kovo 19 d. Žostautai, Pernaravos valsčius1884 m. vasario 16 d. Alūksta) – Lietuvos poetas, kunigas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Dotnuvos bernardinų mokykloje ir Varnių kunigų seminarijoje. Nuo 1833 m. kunigavo Vilkijos Šv. Jurgio bažnyčioje, 18441863 m. Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje. 1863 m. bažnyčioje perskaitė sukilėlių manifestą, už tai suimtas, kalintas Kauno kalėjime, kariuomenės teismo nuteistas 8 m. katorgos ir tremties. Nuo 1863 m. gyveno tremtyje Sibire prie Angaros, Baikalo, nuo 1874 m. – Spaske (Tambovo sritis). Į Lietuvą grįžo 1884 m.

Eilėraščius rašė Lietuvoje ir tremtyje; daugelis neišliko, dalį paskelbė Juozas Tumas-Vaižgantas 18991900 m. žurnale „Tėvynės sargas“ ir savo Raštų t. 11 1929 m. Eilėraščiai aprašomojo pobūdžio, vyrauja gamtos, didaktiniai motyvai, reiškiamas tėvynės ilgesys, laisvės troškimas. Parašė autobiografinę tremtinio išgyvenimų apybraižą „Išginimas ir sugrįžimas“ (išspausdinta testiniame leidinyje „Mūsų senovė“ 19371940 m.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Daiva KrištopaitienėAnupras Jasevičius (1805). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 578 psl.