Antiklina
Antiklina (iš anti… ir sen. gr. klinō – 'lenkiu') – paprastai pailgo pavidalo[1] Žemės plutos raukšlė, išgaubta aukštyn,[2] sluoksniuotų nuosėdinių arba efuzinių uolienų slūgsojimo forma.[1]
Antiklinos skliautu įvardijama sluoksnių perlinkio vieta, o sparnais – šonai.[1] Priešingai nei sinklinoje, senesnės uolienos slūgso raukšlės vidinėje dalyje (branduolyje), jaunesnės – išorinėje (sparnuose).[1][2]
Gali būti tiesios, palinkusios, parvirtusios ir gulsčios (pagal ašies padėtį bei sparnų kryptį).[2][1] Pagal planinę konfigūraciją arba raukšlės ilgio ir pločio santykį taip pat klasifikuojamos į linijines antiklinas (pailgas), brachiantiklinas (ovalias) ir kupolus (apskritas).[2][3] Pirmųjų ilgis gerokai pranoksta plotį, antrųjų plotis šiek tiek trumpesnis už ilgį, o trečiųjų – tokie pat.[3]
Antiklinose aptinkama naudingųjų iškasenų – dujų, naftos, druskų.[1]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 A. Solovjovas, G. Karpovas (1987). Fizinės geografijos žodynas-žinynas, Kaunas: Šviesa, p. 10.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 Antiklina. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, I t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1976. T.I: A-Bangis, 252 psl.
- ↑ 3,0 3,1 Antiklina. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2025-01-07.