Antigonė
Antigonė (sen. gr. Ἀντιγόνη) – graikų mitologijos veikėja, Edipo ir Jokastės duktė. Senesniame pasakojime minima, kad jos motina buvusi Euriganėja.[1]
Kai Antigonės tėvas, sužinojęs, kad jo vaikų motina Jokastė yra ir jo paties motina, išsilupo akis ir atsisakė Tėbų sosto, ji lydėjo tėvą į tremtį Kolone. Tėvui mirus, Antigonė sugrįžo į Tėbus, kur Haimonas, Tėbų karaliaus Kreonto sūnus, ja susižavėjo. Kai Antigonės broliai Eteoklis ir Polineikas dvikovoje vienas kitą nudobė, ši palaidojo Polineiką, nors Kreontas tai buvo uždraudęs. Už bausmę Antigonė buvo gyva palaidota oloje. Čia ji pasikorė, o Haimonas iš sielvarto nusižudė.[1]
Apie Antigonę rašė graikų tragikai, pvz., Sofoklis, Euripidas. Nors šio poema „Antigonė“ iki šių dienų neišliko, apie ją žinoma iš ištraukų vėlesnių autorių darbuose ir iš eilučių paties Euripido tragedijoje „Finikietės“.[1]
Nuo originaliosios legendos Sofoklio „Antigonė“ skiriasi bent jau įvykių seka. Anot originaliosios legendos, Polineiko laidotuvės vyko, kai Edipas tebebuvo Tėbuose, o ne po jo mirties Kolone. Skirtingai nuo Sofoklio, Euripido teigimu, nuo tragiškos pabaigos Antigonę išgelbėjo Dioniso užtarimas, po to Antigonė ir Haimonas susituokė.[1]
Higino versijoje, kuri, panašu, paremta kažkokio Euripido sekėjo tragedija, pasakojama, kad tuomet, kai Kreontas perdavė Antigonę nužudyti šios mylimajam Haimonui, šis paslapčia ją išgabeno ir paslėpė piemens trobelėje, čia Antigonė Haimonui pagimdė sūnų Meoną. Berniukas užaugo ir nuvyko į laidotuvių žaidynes Tėbuose. Čia Meoną atpažino pagal drakono ženklą ant jo kūno. Per tai išaiškėjo, kad Antigonė vis dar gyva. Heraklis veltui maldavo Kreonto, kad šis pasigailėtų Haimono: idant išvengtų tėvo rūstybės, jis nužudė Antigonę ir nusižudė pats.[1]
Heraklio užtarimo scena pavaizduota ant dekoruotos vazos. Romoje, villa Pamfili, ant sarkofago pavaizduota, kaip Antigonė paguldo Polineiko kūną ant laidojimo laužo. Filostratas, aprašydamas senovinį paveikslą, mini, kad brolius apėmusios liepsnos degusios skyrium, taip liudydamos apie jų nepajudinamą neapykantą (net ir po mirties).[1]