Antanas Vizbaras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antanas Vizbaras
Gimė: 1948 m. birželio 12 d.
Igarkoje, Krasnojarsko kraštas, Rusija
Mirė: 2018 m. liepos 11 d. (70 metų)
Sutuoktinis(-ė): Danutė Simanavičiūtė
Vaikai:

Justina, Darius

Veikla: muzikos mokytojas, chorvedys, politinis bei visuomenės veikėjas
Partija: 1993 m. LKDP,
2002 m. LKD

Antanas Vizbaras (1948 m. birželio 12 d. Igarkoje, Krasnojarsko kraštas – 2018 m. liepos 11 d.) – muzikos mokytojas, chorvedys, Lietuvos ir Raseinių rajono politinis bei visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19651966 m. kolūkio „Žingsnis pirmyn“ bibliotekos vedėjas. 1966 m. Raseinių rajono Žaiginio kultūros namų meno vadovas. Chorvedybos pagrindus gavo 1966–1967 m. mokydamasis vienų metų chorvedžių kursuose Vievyje (dėst. Aldona Pulauskienė). 1967–1969 m. tarnavo sovietinėje armijoje. 1969–1970 m. Verėduvos kultūros namų vadovas, 1970–1971 m. Siručių kultūros namų vadovas, 1971–1972 m. Žibulių kultūros namų vadovas. 1971–1976 m. choro dirigavimo neakivaizdiniu būdu mokėsi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dėst. Jonas Vadauskas), įgijo muzikos mokytojo specialybę.

1972–1973 m. Viduklės kultūros namų meno vadovas, įvairių meno būrelių organizatorius. 1973–1989 m. Ariogaloje – Raseinių melioracijos statybos valdybos vyrų choro vadovas, 1989 m. Ariogalos vidurinės mokyklos muzikos mokytojas ir chorų vadovas. 1989–1990 m. Raseinių rajono Kultūros skyriaus vedėjas, 1990–1994 m. Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas kultūros reikalams. 1994–1997 m. bedarbis, Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo prezidiumo grąžintas į darbą. 1997–2000 m. Raseinių rajono savivaldybės Pagojukų seniūnijos seniūnas. 20032007 m. Raseinių rajono savivaldybės mero padėjėjas.

Sutuoktinė Danutė, vaikai Justina, Darius.

Kūrybinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1970 m. Raseinių rajono dainų švenčių organizatorius ir vyr. dirigentas. 1979 m. Kėdainių zonos eksperimentinės dainų šventės dirigentas. 1980 m. Bauskės (Latvija) zonos dainų švenčių dirigentas, chorų sąskrydžių ir dainų švenčių Ariogaloje, Šiauliuose ir Klaipėdoje dirigentas.

1973 m. Raseinių melioracijos statybos valdyboje subūrė moterų ir vyrų vokalinius ansamblius, 1974 m. suorganizavo 50 dalyvių vyrų chorą ir iki 1989 m. jam vadovavo. Choras surengė koncertų daugelyje Lietuvos miestų bei miestelių, dainavo Vietname, Vengrijoje, Rumunijoje, Čekoslovakijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, dalyvavo 1975 m., 1980 m. ir 1985 m. respublikinėse dainų šventėse, 1978 m. ir 1983 m. respublikiniuose moterų ir vyrų chorų sąskrydžiuose Šiauliuose, taip pat Raseinių, Jurbarko, Kėdainių rajonų ir Kauno miesto dainų šventėse; respublikiniuose konkursuose pelnė prizinių vietų. 1985 m. chorui suteiktas „Šaltinio“ vardas. Nuo 1981 m. jo iniciatyva Ariogaloje, Dubysos slėnyje rengiami vyrų chorų konkursiniai festivaliai.

Nuo 1993 m. Raseinių rajono „Dainos ir muzikos mylėtojų choro“ vadovas. Kolektyvą lanko tremtiniai, politiniai kaliniai, partizanai ir jų šeimos. Choras koncertuoja savo rajone, dainavo Jurbarke, Kelmėje, Ukmergėje, Kaune ir Vilniuje, dalyvauja Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių dainų šventėse „Leiskit į Tėvynę".

Politinių kalinių, tremtinių, partizanų klubo „Garsas“ pirmininkas. [1]

Politinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1989 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio grupės Ariogaloje įkūrėjas, įvairių politinių ir kultūrinių organizacijų pirmininkas bei narys, daugelio kultūros ir politinių renginių rajone organizatorius. 1993 m. Lietuvos krikščionių demokratų partijos, 2002 m. partijos Lietuvos krikščionys demokratai Raseinių rajono skyriaus narys.

1990–1995 m. Ariogalos miesto deputatų tarybos pirmininko pavaduotojas, LR Aukščiausiosios Tarybos deputatų K. Motiekos, A. Degučio, M. Laurinkaus patikėtinis. 1997–2000 m., 2000–2003 m., 2003–2007 m. ir 2007–2011 m. Raseinių rajono savivaldybės tarybos narys. [2]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1981 m. apdovanotas Kultūros žymūno ženklu, o 1985 m. Liaudies švietimo pirmūno ženkleliu.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]