Antanas Tomas Bukota

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Antanas Tomas Bukota
Bukotos
Herbas "Pomian"
Herbas "Pomian"
Gimė: ~1808 m.
Kievinė, Liudvinavo valsčius
Mirė: 1876 m. rugsėjo 19 d.
Paryžius
Veikla: istorikas, rašytojas, filosofas.

Antanas Tomas Bukota (tikrasis vardas Tamošius, 1806 m. ar 1808 m. Kievinė, Liudvinavo valsčius - 1867 m. rugsėjo 19 d. Paryžius) – lietuvių ir lenkų filosofas, istorikas ir rašytojas.

Gyvenimas Rusijos imperijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antanas Bukota (lenk. Antoni Bukaty) gimė 1806 arba 1808 m. Liudvinavo valsčiuje, Kievinės kaime. Studijavo Varšuvos universiteto Teisės fakultete.

Kilus 1830 m. sukilimui prieš Rusijos imperiją, Varšuvoje Bukota įstojo į sukilėlių armiją ir dalyvavo kovose. Mūšyje prie Grochovo 1831 m. lapkričio 25 d., kuriame sukilėliai nugalėjo gausesnes priešo pajėgas, Bukota tarnavo artileristu. Mūšyje ypač pasižymėjo sukilėlių artilerija. Po mūšio A. Bukota buvo apdovanotas už drąsą ir tapo karininku. Buvo sužeistas – sprogus sviediniui neteko vienos akies.

Gyvenimas užsienyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rusijai numalšinus sukilimą, A. T. Bukota emigravo į Prancūziją. Paryžiuje įstojo į inžinerijos aukštąją mokyklą.

Jis mąstydavo apie 1830 m. sukilimą, kuriame pats dalyvavo. Sukilimą Bukota sumanė aprašyti istorijos knygoje. Savo pirmąją filosofinę knygą jis išleido 1833 m. Joje mėginamos analizuoti sukilimo priežastys.

Baigęs inžinerijos studijas, emigravo į Kanadą, kur tiesė geležinkelius. Užsidirbęs šiek tiek pinigų, 1840 m. sugrįžo į Paryžių ir pasinėrė į kultūrinę veiklą.

1842 m. buvo išleista antroji Bukotos knyga „Lenkija apostazėje”.

1849 metais kunigaikštis Konstantinas Adomas Čartoriskis iniciavo Aukštosios lenkų mokyklos, kurioje būtų mokomi jauni imigrantai, statybas. Direktoriaus vietai užimti buvo rengiami egzaminai. 1849 m. gruodžio 19 d. verčiant tekstus iš lotynų kalbos į prancūzų kalbą, Bukota darbą atliko geriausiai iš 14 kandidatų; 1849 m. gruodžio 24 d. gamtos ir matematikos egzaminuose – taip pat iš 9 kandidatų Bukota pasirodė geriausiai. Laimėjęs egzaminus, Bukota tapo direktoriumi.

Trečioji Bukotos knyga buvo parašyta netrukus po 1863 m. sukilimo, bet išleista tik po autoriaus mirties 1887 m.

Septintajame dešimtmetyje jis suartėjo su 1863 m. sukilimo dalyviais, kurie buvo emigravę į Prancūziją: Mikalojumi Akelaičiu, Adomu Bite, Andriumi Višteliausku.

Mokėjo 10 kalbų, tarp jų herbajų ir lietuvių, kaip savo gimtąją kalbą. Prieš rašydamas mintis gerai apmąstydavo, sėdęs rašyti, rašė greitai. Buvo religingas, gerai susipažinęs su Šv. Raštu. Labai mėgo vienumą ir tylą. Paskutiniais gyvenimo metus, Bukota gyveno Paryžiaus Šv. Kazimiero prieglaudoje, kur ir mirė. 1876 m. spalio 19 d. jis buvo rastas nebegyvas savo kambaryje, besėdintis prie rašomojo stalo.

Filosofinės idėjos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antanas Tomas Bukota mąstydavo apie Lietuvos istoriją. Jį ypač įkvėpdavo lenkų mesianisto filosofo Hoene-Wrohskio idėjos. Remdamasis šiomis idėjomis, mąstytojas siekė paaiškinti Lietuvos ir Lenkijos istorines bei politines peripetijas. Bukota visad pabrėždavo, kad esąs lietuvis ir jo gimtoji kalba yra lietuvių, nors pats rašė lenkiškai ir prancūziškai.

Bukota siekė matematines ir technologines žinias panaudoti mesianistinės filosofinės sistemos, kuri paaiškintų žmogaus būtį, kūrimui. Sekdamas Hegeliu, Bukota tikėjo pažanga ir nagrinėjo šio proceso veiksmą. Jo supratimu, jėgos, padedančios siekti pažangos, glūdinčios pačiame žmoguje. Bukota įžvelgė tokių keturių jėgų buvimą:

  1. Fizinės gerovės siekimas (nuo paprastų materialinių vertybių iki ištaigingumo);
  2. Dvasinės gerovės siekimas (kūrybos laisvės ir kultūrinių vertybių vartojimas);
  3. Siekimas savo socialinės padėties išlyginimo (teisėtumo teisine prasme);
  4. Vidinio orumo siekimas.

Antanas domėjosi filosofijos istorija. Remdamasis spekuliatyviosios vokiečių filosofijos principais, jis tyrinėjo įvairių tautų vaidmenį istorijoje. Pasak Bukotos, senovės indai, kinai, egiptiečiai siekė tik materialinės gerovės, tad tarpusavyje kovojo. Karas skatino ieškoti būdų, kaip geriau apsiginti.

Bukota tyrinėjo žmonių tarpusavio bendravimo galimybes, ginčų metodiką. Jis manė, kad dialogas įmanomas ne su visais žmonėmis (dalis žmonių nesileidžia į jokias diskusijas, nes mano, kad tik jie teisūs – jų mąstymas uždaras, bet kokiai kitai nuomonei). Lietuvių Bukota netapatino su slavais, nors ir manė, kad jie slavams giminingi. Jis aiškino lietuvių tautos kilmę, jos vietą tarp slavų ir Europos tautų. Savo hipotezėms grįsti naudojosi archeologine medžiaga. Plėtodamas slavų idėją, Bukota iš jos išskyrė „rusomesianizmą", kurio kėslus vykdanti Maskva. Ši siekianti valdyti visus slavus. Todėl kova su Rusija esanti ne tik neišvengiamybė, bet ir šventa moralinė visų pareiga. Tuo aspektu Bukota vertino ir Lietuvos bei Lenkijos sukilimų sprieš Rusiją.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvių enciklopedija; Vaclovas Biržiška – vyriausias redaktorius, 1954 m.
  • Visuotinė lietuvių enciklopedija; mokslinė redakcinė tarnyba: pirmininkas – Juozas Tumelis, 2003 m.
  • Kultūros barai; 1992 m.
  • Tomasz Pomian / t. y. Antanas. Tamošius Bukota /. Sprawa Polski wywolana przed sąd miesza i polityki w r. 1830 m. Paryž 1934 m.
  • Paryž: Niedżwiecki 1844 m.
  • Adam Mickiewicz. Wyklady o literaturze slowianskiej o. c. T. 4.
  • Trzy grzechy śmiertlene Polski. Przez Autora "Polski w Apostazii i w Apoteozie". Paryž 1887 m.