Antanas Paškus
| Antanas Paškus | |
|---|---|
| Gimė | 1924 m. sausio 14 d. Branislaviškis, Kurklių valsčius, Lietuva |
| Mirė | 2008 m. vasario 14 d. (84 metai) Pietų Orindžas, Naujasis Džersis, JAV |
| Veikla | Kunigas, teologas, psichologas, pedagogas. |
Antanas Paškus (1924 m. sausio 14 d. Branislaviškyje, Kurklių valsčius, Lietuva – 2008 m. vasario 14 d. Pietų Orindže, Naujasis Džersis, JAV) – kunigas, mokslininkas teologas, psichologas, pedagogas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė 1924 m. sausio 14 d. Branislaviškyje kaip Antanas Paškevičius. Tėvams nusipirkus žemės ir kuriant naują ūkį, augo Jakūnuose. Mokėsi Kurklių šešių skyrių pradžios mokykloje, 1942 m. baigė Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją. 1942–1944 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos-filosofijos fakultete.
1944 m. A. Paškus pasitraukė į Vakarus, 1944–1945 m. jis tęsė studijas Aichšteto aukštojoje teologijos-filosofijos mokykloje, 1945–1949 m. baigė Romos Popiežiškąjį Gregorianumo universitetą, įgijo teologo išsilavinimą. 1948 m. kovo mėnesį A. Paškus buvo įšventintas kunigu. 1949–1952 m. jis tęsė studijas Miuncheno universiteto doktorantūroje, studijavo psichologiją ir filosofiją, apgynė doktoratą iš asmenybės psichologijos, nuo 1952 m. – psichologijos daktaras.
1952–1953 m. A. Paškus dirbo nusikaltėlių vaikų namuose (mergaičių kolonijoje) kapelionu, 1953–1956 m. buvo Vasario 16-osios lietuvių gimnazijos Hiutenfelde mokytojas ir kapelionas. 1957 m. jis persikėlė gyventi į JAV, kur gilino žinias, Fordhamo universitete Niujorke studijuodamas psichodiagnostiką. 1957–1961 m. jis buvo kunigas keliose Konektikuto valstijos parapijose.
1961–1964 m. A. Paškus dirbo Gannono koledžo Eryje, Pensilvanijos valstijoje, profesoriumi, dėstė psichologiją. 1964–1969 m. jis buvo Niujorko Šv. Jono universiteto profesorius, 1969–1973 m. vėl profesoriavo Gannono koledže. 1970–1973 m. A. Paškus taip pat dirbo klinikiniu psichologu Hammoto psichiatrinėje ligoninėje Eryje.
1973–1978 m. jis buvo asocijuotas profesorius Otavos universitete, dėstė psichologiją. Per vasaros atostogas jis studijavo Ciuriche Jungo institute Jungo psichologiją. 1978 m. grįžęs į JAV, 1978–1980 m. A. Paškus dirbo Somerseto (Pensilvanijos valstija) ligoninės psichologinio skyriaus konsultatoriumi, buvo vyriausiasis psichologas, 1980–1981 m. – psichologas Džeksone (Luizianos valstija). Tuo pačiu metu jis studijavo Detroito universitete, gilinosi į šeimos psichologiją.
1981–1986 m., iki pensijos, A. Paškus dirbo Norvičo vyskupijos (Midletown, Konektikuto valstija) konsultacinio centro ir tarptautinio kunigų ir vienuolių terapijos centro klinikiniu psichologu. 1986 m. išėjęs į pensiją, A. Paškus apsigyveno Pietų Orindže, savo laiką skirdamas knygoms ir straipsniams rašyti, parašė ir išleido 14 knygų ir per 50 straipsnių, kuriuos skelbė „Ateityje“ ir „Aiduose“. Jis buvo Lituanistikos instituto narys, dirbo su studentais ateitininkais, talkino Amerikos lietuvių parapijose ir įvairiose konferencijose.
A. Paškaus leidinys "Dievai, dvasios ir žmonės „Naujajame amžiuje“ yra laikoma viena geriausių knygų lietuvių kalba apie New age judėjimą ir su juo susijusius rytietiškos kilmės kultus. 1993 m. atkūrus Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją, A. Paškus buvo grįžęs į Lietuvą ir joje dėstė psichologiją. Jis taip pat skaitė paskaitas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, Vilniaus pedagoginiame universitete. Jis dalyvavo nuo 2000 m. veikiančioje Tautos Fondo mokyklų įdukrinimo programoje ir rėmė Klebiškio pagrindinę bei Salako vidurinę mokyklą. Senatvėje pablogėjus sveikatai, savo santaupas jis paliko Panevėžio vyskupijos katedros senelių namams įrengti.
Mirė 2008 m. vasario 14 d. Pietų Orindže. Urna su palaikais atgabenta į Lietuvą ir 2008 m. gegužės 23 d. palaidota Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariume.[1]
Darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1984 m. – „Asmuo ir laisvė“.
- 1987 m. – „Krikščionis ir šiandiena“, „Krikščionis psichologinėje kultūroje“.
- 1988 m. – „Evoliucija ir krikščionybė“.
- 1990 m. – „Asmenybė ir religija“, „Psichoterapijos vaidmuo religiniame asmens brendime“.
- 1991 m. – „Sąžinė psichologiniu požiūriu“ (kitas pataisytas leidimas – 2009 m.).
- 1992 m. – „Idėjų sankryžoje“.
- 1993 m. – "Dievai, dvasios ir žmonės „Naujajame amžiuje“.
- 1995 m. – „Žmogaus meilės“.
- 1996 m. – „Kunigo meilė“.
- 1998 m. – „Tikėjimo ir netikėjimo sąlytis šiandien“.
- 2002 m. – „Žvilgsnis į pasaulėžiūrinę aplinką, šventovę, save“.
- 2003 m. – „Meilė – žmogaus pašaukimas“.