Antanas Ambrulevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Antanas Ambrulevičius (rus. Антон Казимирович Амбрулявичус; 1924 m. rugpjūčio 9 d. Alytaus apskr. Miroslavo valsčiaus Pupasodžio kaime – 2010 m. birželio mėn.) – Rusijos ir Lietuvos savamokslis skulptorius, rezistentas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ir augo daugiavaikėje septynių asmenų ūkininkų Pranciškos Monkelytės ir Kazimiero Ambrulevičiaus šeimoje. Baigė keturmetę Pupasodžio pradinę mokyklą, vėliau dar du metus mokėsi Miroslavo pradinėje mokykloje. Nuo 1939 m. – Alytaus gimnazistas. 1943 m. prievarta paimtas į okupacinę Vokietijos kariuomenę, iš kurios po mėnesio pabėgo ir slapstėsi.

Kai 1944 m. kraštą užėmė Raudonoji armija, jis įstojo mokytis į sovietinę operatyvininkų mokyklą Vilniuje, kurią po metų baigė. 1945 m. gruodžio mėnesį paskirtas Vilkaviškio rajono Gražiškių valsčiaus operatyviniu įgaliotiniu. 1946 m. pavasarį užmezgė ryšius su pogrindiniu ginkluotu pasipriešinimu. 1947 m. sausio mėn. pasitraukė pas Tauro apygardos Vytauto rinktinės partizanus ir tapo kovotoju slapyvardžiu Vėjas.

1947 m. mūšyje buvo sunkiai sužeistas, pateko į nelaisvę ir buvo įkalintas Kauno kalėjime. Mirties nuosprendis Vidaus reikalų karininkui nebuvo paskelbtas, nes tuo metu TSRS ši bausmė buvo panaikinta. 1948 m. balandžio 16 d. A.Ambrulevičių Pabaltijo karo tribunolas nuteisė 25 m. lagerio ir 5 m. tremties, po to penkeriems metams atimant pilietinės teisės. Kalėjo Lukiškių kalėjime Vilniuje, nuo 1949 m. bausmę atliko Intos, Abezės, Vorkutos lageriuose ir Dubrovlage Mordovijoje. Nuo 1962 m. – tremtyje Uchtoje (Komijoje). Represijų neišvengė ir jo šeima: 1948 m. buvo ištremti tėvai, taip pat broliai Juozas, Jonas ir Vitas bei sesuo Ona.

Gyvenant Uchtoje susidomėjo skulptūra, dirbo ir mozaikos tecnika. Nors buvo savamokslis, bet buvo pakviestas vadovauti dailės būreliui miesto Pionierių rūmuose. Valdžios užsakymu sukūrė Jurijaus Gagarino ir Pionieriaus mozaikinius atvaizdus ant pastatų fasadų, parke iškilo paminklas sovietiniam didvyriui Pavlikui Morozovui. Pagal išlikusias fotografijas 1968 m. atkūrė nuniokotą skulptūrą Aleksandrui Puškinui, kuri buvo atlieta ir atidengta Uchtos aikštėje gerokai vėliau – 1999 m.

Bausmės atlikimo metu A.Ambrulevičius susituokė su Petrute Čiužaite, tremtyje gimė dukra Irena ir sūnus Antanas. Kelis kartus bandė grįžti į gimtąją šalį, bet negaudavo leidimo prisiregistruoti Lietuvos TSR. 1974 m. apsigyveno Latvijoje, pasienio su Lietuva mieste Bauskėje. Po Nepriklausomybės atkūrimo, 1993 m. su žmona ir sūnumi galiausiai persikėlė gyventi į Dzūkiją, o dukra liko gyventi Bauskėje.

Grįžęs iš lagerių ir tremties savo bute Alytuje sukūrė skulptūras: „Motina tremtinė“ ((2004 m. vandalų sudaužyta), „Motina Tėvynė“ ir „Domininkas Jėčys–Ąžuolis“ (visos Alytuje), „Emilija Pliaterytė“ (Kapčiamiestyje), „Švč. Marija“ (Balbieriškyje), „Mokytojas“ (Žiūronyse), „Petras Perkumas“ (Darbėnuose), „Šv. Kazimieras“ (Merkinėje). Dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos veikloje, 2008 m. išleido savo atsiminimų knygą.

Palaidotas Alytaus miesto Klevų gatvės kapinėse.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Antanas Ambrulevičius. Kelio atgal nėra – Kaunas: Dakra, 2008

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skulptoriaus sukurti paminklai Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]