Ankaros mūšis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ankaros mūšis
Priklauso: Timūridų - Osmanų karas
Chlebowski-Bajazyt w niewoli.jpg
Sultonas Bajezidas Timūro nelaisvėje. 1878 m. Stanisław Chlebowski paveikslas.
Data 1402 m. liepos 20 arba liepos 28 d.
Vieta Çubuk regionas šalia Ankaros, dab. Turkija
Rezultatas Timūridų pergalė
Kariaujančios pusės
Osmanų imperija
Moravijos Serbija
Timūridų imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Sultonas Bajezidas I
Stefanas Lazarevičius
Suleiman Çelebi
Timūras
Šachas Ruchas
Chalilas Sultonas
Miranas Šachas
Sultonas Huseinas
Mohamedas Sultonas
Pajėgos
Tvirtai nežinomos (ginčytinos). Maždaug 85 000 karių[1]. Tvirtai nežinomos (ginčytinos). Maždaug 140 000 karių[1].
Nuostoliai
Tiksliai nežinomi
Maždaug 15-40 tūkst[1].
nežinomi
Maždaug 15-25 tūkst[1].

Ankaros mūšis1402 m. liepos 20 arba liepos 28 d. vykęs mūšis tarp Osmanų imperijos ir Timūridų imperijos.[2] Osmanai šiame mūšyje buvo sutriuškinti ir tai atvedė prie imperijos krizės bei vėliau – pilietinio karo dėl valdžios. Šis Osmanų imperijos periodas po pralaimėjimo Timūrui žinomas Ottoman Interregnum pavadinimu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1390-aisiais Vidurinėje Azijoje iškilo karvedys Timūras. Jis kildinosi save iš Temudžino ir tvirtino, kad jam pagal paveldėjimą priklauso valdyti buvusias mongolų imperijos žemes, tarp jų − seldžiukų ilchanų buvusias valdas Anatolijoje, kurios priklausė Osmanų imperijai. Timūras nusiuntė pasiuntinius pas Osmanų sultoną Bajazitą I reikalaudamas, kad šis pripažintų jį (Timūrą) savo siuzerenu. Atsakydamas Bajazitas I kreipėsi į Kairo kalifą prašydamas jam suteikti Rumo sultono titulą – anksčiau seldžiukų naudotą Anatolijoje. Tarp Osmanų ir Timūro imperijų buvusios turkų valstybėlės manevravo tarp abiejų imperijų. „Juodosios avies“ konfederacija siekė praplėsti savo valdas nuo Vano ežero rytinėje Anatolijoje į Azerbaidžaną, todėl parėmė Bajazitą I. Jų konkurentai, „Baltosios avies“ konfederacija, kurių centras buvo Dijarbakyras, baiminosi Osmanų ekspansijos ir parėmė Timūrą.

1400–1401 m. Timūras kariavo prieš Osmanų sąjungininkus, užgrobė Bagdadą, Alepą ir Damaską. 1402 m. pavasarį su savo pajėgomis jis paliko savo žiemos stovyklą Kaukaze ir išžygiavo į Anatoliją. Beveik tikra, kad jis buvo sąjungoje su tuo metu Bajazito I apgulto Konstantinopolio Bizantijos regentu Jonu VII Paleologu. Timūro armija po 10 dienų apgulties užėmė Kemacho tvirtovę prie Eufrato, neseniai užvaldytą Bajazito I. Po to Timūras nukreipė pajėgas Sivaso link. Ten Osmanai atmetė jo reikalavimą išduoti Bagdado sultoną ir „Juodosios avies“ konfederacijos lyderį, pabėgusius pagalbos pas Bajazitą I. Timūras tęsė žygį Ankaros link ir apėjo prieš juos žygiavusias Bajazito I pajėgas, apgulė Ankaros pilį. Apgultį teko nutraukti, kai žvalgai pranešė apie grįžtančias Bajazito I pajėgas.

Senovės šaltiniai skirtingai aprašo šalių pajėgas iki fantastiškų 1,6 mln. karių iš abiejų pusių. Šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad Timūro pajėgose buvo apie 140 tūkst. karių su įvairiais rytinės Anatolijos sąjungininkais. Bajazito I pajėgose buvo apie 85 tūkst. karių su kitais turkų sąjungininkais ir krikščionių vasalais iš Balkanų. Be karių skaičiaus persvaros, Timūras pasinaudojo, kad Bajazito I armija bus išsekusi po žygio ir užvertė vandens šulinius aplink Ankarą. Taip pat, istoriniai šaltiniai mini, kad jis pastatė užtvanką ant Čubuko upelio ir nukreipė jo vandenį, tad Bajazito I armija neturėjo priėjimo prie vandens ir buvo palikta arba stoti iškart į kovą, arba mirti iš troškulio karštą vasaros dieną. Mūšis įvyko liepos 20 arba liepos 28 d. Nepaisant savo silpnesnės padėties Bajazito I armija sėkmingai atsilaikė prieš Timūro pajėgas, ypač dėl serbų kavalerijos narsumo. Tačiau dienos pabaigoje dalis totorių iš jo gretų, slaptame susitarime su Timūru, užpuolė Bajazito I pajėgas iš už nugaros. Po to neseniai užkariautų emyratų pajėgos išdavikiškai pasitraukė iš mūšio. Bajazitas I buvo apsuptas ir su grupe janyčarų ir krikščionių vasalų sutriuškintas, paimtas į nelaisvę.

Po mūšio Timūras užėmė Ankarą ir jo pajėgos nesiekė užimti Anatolijos, o pasklido plėšdamos kraštą. Timūras užėmė Bursą, kur užvaldė Bajazito I brangenybes. Po Timūro atsitraukimo Osmanų valdose kilo pilietinis karas tarp Bajazito I sūnų dėl sosto. Osmanų valdžia Anatolijoje patyrė didelį smūgį, įsikūrė keli nauji nepriklausomi emyratai. Dėl šio pralaimėjimo Bizantijos imperijos žlugimas įvyko 50 metų vėliau. Pasakojama, kad Timūras kalino Bajazitą I auksiniame narve ir demonstravo kaip karo grobį. Bajazitas I mirė nelaisvėje 1403 m. kovą. Vėliau Osmanų imperija atsigavo ir tapo viena didžiausių jėgų pasaulyje, o Timūro imperija po jo mirties greitai nusilpo ir žlugo.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 Nicolle, D. & McBride, A. Armies of the Ottoman Turks, 1300-1774
  2. Visuotinė lietuvių enciklopedija internete, 2019 m. redakcija