Angolos geografija
Angolos geografija – Angolos Respublikos gamtinių sąlygų aprašymas.
Padėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Angola yra Pietų Afrikoje[1] (nors kartais priskiriama prie Centrinės Afrikos), Atlanto vandenyno pakrantėje. Tai 7 pagal dydį Afrikos valstybė ir 22–24 (priklausomai, ar skaičiuojamos dependencijos) pasaulyje. Pačioje šiaurėje per Kabindos anklavą ribojasi su Kongo Respublika (231 km), šiaurėje ir šiaurės rytuose – su Kongo Demokratine Respublika (2646 km, iš jų 225 km su Kabindos anklavu), pietryčiuose – su Zambija (1065 km), pietuose – su Namibija (1427 km). Bendras sausumos sienų ilgis – 5369 km.[1]
Vandenyno pakrantės ilgis – 1600 km. Pakrantė smėlėta, lėkšta, kai kur stačiais skardžiais.[2] Pakrantėse yra nedidelių salų ir uolų (didžiausia – Baja dos Tigresas, 98 km²).
Kraštiniai taškai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- šiaurėje – sienos su Kongo DR taškas šiauriau Kajo Bembos vietovės (Kabindos provincija);
- pietuose – taškas pasienyje su Namibija Kunenės upės pakrantėje, šalia Andaros kaimo Namibijoje (Kvando Kubango provincija);
- vakaruose – vakarinė Baja dos Tigreso salos pakrantė;
- rytuose – taškas pasienyje su Zambija, netoli Sapetos gyvenvietės Zambijoje (Mošiko provincija).
Paviršius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vidutinis šalies aukštis virš jūros lygio – 1112 m.[1] Didesniąją Angolos paviršiaus dalį (apie 90 %) užima Angolos plokščiakalnis (dažniausias aukštis 1000–1500 m), išraižytas upių slėnių ir laikinų vandens srautų.[2] Pakrantėje driekiasi siaura (nuo 25 km šalia Bengelos iki 200 km piečiau Luandos) pakrantės žemuma, rytuose stačiais skardžiais kylanti į plokščiakalnį.[3] Pereinamosios terasų ir skardžių juostos plotis 30–150 km. Plokščiakalnis einant į vakarus aukštėja į Bijės plynaukštę (1500–2000 m) ir iškyla iki 2620 m (Moko k., aukščiausia Angolos vieta).[1] Į šiaurę, rytus ir pietus nuo Bijė masyvo plokščiakalnis žemėja; jo šiaurės vakaruose yra Malandžės aukštuma, pietvakariuose Šelos kalnai ir Huilos plynaukštė (2000 m). Lygus plokščiakalnis, užimantis 2/3 rytų Angolos, palaipsniui nusileidžia iki 500–1000 m ties rytinėmis sienomis.[3]
Šalies pietvakariuose – Namibo dykumos šiaurinis pakraštys.
Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Angoloje klimatas daugiausia ekvatorinis musoninis, Atlanto pakrantėje tropinis pasatinis. Labai ryškus kritulių pasiskirstymas besikeičiant metų laikams: rugsėjo–balandžio mėnesiais tęsiasi liūčių laikotarpis, o gegužės–rugpjūčio mėnesiais – sausrymetis.
Vidutinė temperatūra liepą +14–21 °C, sausį +21–28 °C.[2] Šiaurės Angoloje karščiau (vidurinė metinė temperatūra Sojo mieste, prie Kongo upės žiočių +26 °C), o Bijės plynaukštėje vėsiau (atitinkamai Huambe +19 °C).[3] Aukščiausiose šalies vietose sausuoju metų laiku gali pasitaikyti šalnų.[4] Maksimalios temperatūros gali pasiekti 40 °C.[5]
Angolos viduryje ir rytuose per metus iškrenta 1000–1500 mm kritulių (daugiausia – Majombės miškuose Kabindoje – 1800 mm),[3] pietuose 600–800 mm, pajūrio žemumos pietuose (Namibo dykumoje) – mažiau kaip 100 mm. Pakrantėje dėl šaltosios Bengelos srovės dažni rūkai.[2]
Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Didžioji dalis Angolos yra Atlanto vandenyno baseine. Šiauriniu pakraščiu į šį vandenyną teka viena didžiausių Afrikos upių – Kongas. Jo baseinui priklauso per šiaurės Angolą tekančios upės – Kasajus, Kvilu, Kvangas, Čikapa, Čiumbė, Kvengė. Centrine ir vakarine dalimi teka ilgiausia vien Angolos teritorijoje esanti upė – Kvanza. Piečiau Lundos lūžio esančios upės teka pietų kryptimi. Pietvakariuose tekanti Kunenė savo vandenis irgi neša į Atlantą. Rytiniais Angolos pakraščiais tekanti Zambezė jau priklauso Indijos vandenyno baseinui. Pietryčiuose teka jos intakas Kvandas. Tuo tarpu pietų Angola priklauso nenuotakiam Okavango baseinui – čia prasideda pati Okavango upė (vadinama Kubangu) bei jos intakas Kvitas.[3]
Upės slenkstėtos, yra nemažų krioklių (žymiausi – Ruakanos krioklys ir Epupos krioklys Kunenėje), debitas labai svyruoja priklausomai nuo metų laiko (pietinės upės per sausras išdžiūsta).
.jpg)
Angolos rytuose yra pelkių. Upės vietomis patvenktos. Didžiausias ežeras – Dilolo ežeras.
Dirvožemiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pakrantėje dirvožemiai aliuviniai, yra kreidos, smėlio, šiaurėje yra naftos telkinių. Skardžių juostoje į paviršių iškyla 540 mln. – 4 mlrd. metų senumo prekambrinės uolienos, nemaža mineralų telkinių. Ši teritorija smarkiai paveikta erozijos, susidaręs lateritas. Plokščiakalnyje vyrauja tropiniai raudonieji dirvožemiai ir raudonai rudieji. Rytinė dalis užnešta Kalahario smėlynų nuogulomis. Šiaurės rytinės pusės upių žvirgžde randama deimantų, taip pat ten pasitaiko retų kimberlito tūtelių.[3]
Gyvoji gamta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
2018 m. duomenimis miškai dengė 54,3 % Angolos teritorijos.[1] Iki XIX a. drėgnieji atogrąžų miškai dengė visą Kabindos anklavą, vakarinę Malanžės aukštumų pusę, šiaurės vakarinę Bijės plynaukštės dalį, kai kurių šiaurinių upių slėnius. Šiuos miškus iškirtus, susidarė antriniai retmiškiai bei savanos.[3] Angolos plokščiakalnyje daugiausia auga lapus metantys sausieji tropiniai retmiškiai, Kongo baseine – drėgnieji tropiniai visžaliai ir mišrieji miškai, į šiaurę nuo Kvanzos upės – krūmynų savana su baobabais, pajūrio žemumos pietuose – pusdykumių ir dykumų augalija (Namibo dykuma).[2]
Būdingi ekoregionai: Atlanto pusiaujo pakrančių miškai (rytų Kabinda), Zambezės sausieji visžaliai miškai (rytiniai pakraščiai), Angolos miombo retmiškiai (didžioji šalies dalis – plokščiakalnis), Angolos mopanės retmiškiai (Kunenės baseinas), Vidurio Zambezės miombo miškai (rytai), Pietų Kongo miškai ir savanos (šiaurės vakarai), Vakarų Kongo miškai ir savanos (šiaurė), Vakarų Zambezės tyrai (rytiniai pakraščiai), Angolos kalnų miškai ir savanos (Bijės plynaukštė ir kiti vakarų kalnai), Angolos lūžio savanos ir retmiškiai (šiaurės vakarai), Kakoveldas (pietvakariai), Namibijos savanų retmiškiai (pietvakariai), Centrinės Afrikos mangrovės (Kongo žiotys).
Angolai būdinga įprasta Afrikos savanų gyvūnija: drambliai, juodieji raganosiai, beždžionės (įskaitant gorilas bei šimpanzes), antilopės (ypač, gnu), žirafos, zebrai, hipopotamai, liūtai, leopardai, šakalai, hienos, gepardai, hieniniai šunys. Yra >1000 paukščių rūšių (stručiai, patarškos, flamingai, einiai, turakai, gervės, gandrai, pelikanai, sekretoriai, pelėdos, vanagai, grifai, ragasnapiai, medpaukščiai, jūriniai paukščiai, pietuose pasitaiko akiniuotųjų pingvinų). Taip pat ~280 roplių rūšių (krokodilai, gyvatės, vėžliai). Daug vabzdžių (įskaitant musę cėcė).
Apie 7 % Angolos ploto – saugomos teritorijos.[2] Yra 8 nacionaliniai parkai (seniausias – Kamėjos, 1938 m., didžiausias – Luengės–Lujanos, 22 610 km²). Taip pat yra visuminių ir dalinių rezervatų, Šimalaveros regioninis parkas. 2021 m. Angola prisijungė prie Ramsaro konvencijos.[6]
Pagrindinės gamtosaugos problemos: smarkus ganyklų nuganymas ir dėl to kylanti dirvos erozija, dykumėjimas, atogrąžų miškų kirtimas ir biologinės įvairovės mažėjimas, vandens tarša ir upių dumblėjimas.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Angola, The World Factbook, CIA.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Angola: gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 Angola. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ Collelo, Thomas, ed. (1989). Angola: a country study. Washington, D.C.: Federal Research Division, Library of Congress. pp. 57–61.
- ↑ „Klimatafel von Namibe (Mocamedes), Prov. Namibe / Angola“. Baseline climate means (1961–1990) from stations all over the world. Deutscher Wetterdienst.
- ↑ Angola, ramsar.org
| |||||
|
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu. |