Andrievs Niedra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Andrievas Niedra (apie 1920 m.)

Andrievas Niedra (latv. Andrievs Niedra; 1871 m. vasario 8 d. Daukšanuose (Tirzos valsčius prie Gulbenės), Rusijos imperija – 1942 m. rugsėjo 25 d. Rygoje, nacistinė Vokietija) – Latvijos liuteronų kunigas, politikas, rašytojas ir visuomenės veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi vietos pradinėse mokyklose, po to baigė Mintaujos gimnaziją. 18901899 m. Dorpato universitete studijavo teologiją, priklausė studentiškai korporacijai „Lettonia“. Bestudijuodamas kurį laiką dirbo namų mokytoju pas baroną Oskarą Grotuzą Puzeniekuose. 1897 m. vedė Tirzos dvaro guvernantę Emiliją Kristiną Bankovską. Baigęs aukštąją mokyklą, Rygoje dirbo tikybos mokytoju.

Nuo šešiolikos metų rašė literatūrinius kūrinius, savo darbuose derino realistinius vaizdus su idealistiniu gyvenimo supratimu. Buvo evoliucinio visuomenės vystymosi šalininkas ir vengė revoliucinių nuotaikų, kūryboje vyravo latvių ir tuo metu dominavusių Baltijos vokiečių santykių tematika. Rygoje redagavo laikraščio „Pēterburgas Avīzes“ literatūrinę dalį ir žurnalą „Austrums“. Vėliau tapo pastarojo leidinio savininku.

1905 m. revoliucijos metu pradėjo reikštis politiniame gyvenime, dalyvavo Pirmajame latvių mokytojų kongrese. Skelbė, kad vykstanti revoliucija būtinai pralaimės. 19061908 m. tarnavo pastoriumi Matišų ir Kalsnavų parapijose. 1917 m. buvo vienas iš Latvijos valstiečių sąjungos įkūrėju, išrinktas į šios partijos valdybą. 1918 m. bolševikų suimtas, bet jam pavyko iš arešto pabėgti.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Latvijos teritorijoje prasidėjo Laisvės kovos. 1919 m. gegužės 10 d. jis pradėjo vadovauti Baltijos landesvero įtakojamos marionetinei vyriausybei, kuri vėliau pervažiavo į nuo bolševikų išvaduotą Rygą. Po to, Baltijos landsvero kariuomenė su talkininkais iš Vokietijos 1919 m. birželio 23 d. Cėsių mūšio metu pralaimėjo jungtinėms estų–latvių pajėgoms, A.Niedros vadovaujama vyriausybė buvo priversta atsistatydinti, o jos vadovas, bermontininkams padedant, birželio 29 d. išvyko į Klaipėdos kraštą. 1919–1924 m. jis kunigavo Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje.

Kai 1924 m. A.Niedra grįžo į gimtąją Latviją, buvo suimtas ir apkaltintas Tėvynės išdavimu bei bendradarbiavimu su bermontininkais. Buvo nuteistas trejus metus kalėti, bet po dvejų metų išleistas iš kalėjimo ir išsiųstas iš šalies. Po kiek laiko įvykęs antrasis teismas A.Niedrą iš dalies išteisino. Vis dėlto į Latviją jis negrįžo, o gyveno Rytprūsiuose, tarnavo pastoriumi vienoje iš evangelikų parapijų. Užsiėmė literatūrine veikla, rašė pjeses. Išleido Tėvynės išdaviko prisiminimus, kurie Latvijoje buvo uždrausti, o pirmosios dalies tiražas 1934 m. sunaikintas. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis vėl apsigyveno Rygoje, kur netrukus mirė.

A.Niedros veikla Latvijos istorikų vertinama nevienareikšmiškai.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • В дыму подсеки. Роман (1899)
  • Līduma dūmos – Rīga, 1899
  • Mana bērnība – Latvis, Rīga, 1926
  • Tautas nodevēja atmiņas – Rīga, 1998
  • Kā tās lietas tika darītas – Rīga, 1943

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Prisimename buvusį mūsų parapijos kunigą // „Lietuvos evangelikų kelias“, 2017 Nr.9
  • Māc. Andr. Niedras / Dr. T.Vankina un zv. adv. J.Ansberga prāva – Rīga, 1924
  • Niedras prāva apgabaltiesā // Jaunākās Ziņas, 1924. gada 18.septembris
  • Kundziņš K. Mana mūža gājiens: Atmiņas un apcerējumi – R., 1935
  • Sp. Paegle. Kā Latvijas valsts tapa – Rīga, 1923
  • Prof. Dr.phil. P.Zālīte. Vācu varas pastari Latvijā: Kritisks–Vēsturisks Latvijas neatkarības cīņu, Golca kara gājiena, Bermonta avantūras, niedrisma un vācu Latvijas kolonizācijas tieksmju apskats – Rīga, 1925
  • Puriņš, Āris. Andrievs Niedra. Četri gadi un viss mūžs – Rīga: Valters un Rapa, 2005
  • fon der Golz R. Meine Sendung in Finnland und im Baltikum – Leipzig, 1920

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]