Anatolijus Lunačiarskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Anatolijus Lunačiarskis, 1925 m.

Anatolijus Lunačiarskis (1875 m. lapkričio 23 d., Poltava – 1933 m. gruodžio 26 d., Mentonas, Prancūzija) – rusų rašytojas, visuomenės ir politinis veikėjas, publicistas, kritikas, TSRS Mokslų akademijos akademikas, pirmasis TSRS švietimo liaudies komisaras.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Poltavoje. Nesantuokinis Aleksandro Antonovo ir Aleksandros Lunčiarskajos sūnus. Motinai išsiskyrus su tuometiniu vyru Vasilijumi Lunačiarskiu, Anatolijus pasiliko savo senąją pavardę.

Studijavo Ciuricho universitete, kur susipažino su Europos socialistais. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijai skilus į bolševikus ir menševikus, prisijungė prie pirmųjų, kur palaikė Aleksandrą Bogdanovą. Po Vasario revoliucijos grįžo į Rusiją. Po Spalio revoliucijos, 1917 m. buvo paskirtas švietimo liaudies komisaru, šias pareigas užėmė iki 1921 m.[1] 1919 m. dalyvavo Leningrado Maksimo Gorkio teatro (nuo 1992 m. Didysis Georgijaus Tovstonogovo dramos teatras) įkūrime, dirbo su Maksimu Gorkiu, Aleksandru Bloku, Marija Fiodorovna Andrejeva. Buvo atsakingas už cenzūrą.

1930 m. buvo paskirtas TSRS atstovu Tautų Sąjungoje, 1933 m. – ambasadoriumi Ispanijoje. Pakeliui užimti savo pareigų mirė Mentone (Prancūzija).[2] Palaidotas Nekropolyje prie Kremliaus sienos. Didžiojo valymo metu (19361938 m.) A. Lunačiarskio vardas buvo pašalintas iš TSRS komunistų partijos istorijos, jo memuarai uždrausti,[3] tačiau šeštame-septintame dešimtmečiuose viešas atminimas grąžintas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]