Pereiti prie turinio

Amžinąjį atilsį

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Įrašas ant kapo (Ispanija)

Amžinąjį atilsį, taip pat Amžinatilsį – tradicinėse krikščionių pamaldose, maldų tekstuose vartojama trumpa frazė, linkint mirusiojo sielai amžino poilsio ir ramybės.[1] Šis išsireiškimas yra vienos iš maldų už mirusiuosius dalis:[2] Amžinąjį atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir Amžinoji Šviesa jiems tešviečia. Tegul ilsisi ramybėje. Amen.

Ant krikščioniškų antkapinių paminklų sutinkama lotyniškos kilmės santrumpa R. I. P. (lot. Requiescat in pace, 'Tesiilsi ramybėje'), atitinkanti lietuvišką „amžinąjį atilsį“ – A. A.[3] Rišliuose tekstuose dažniausiai vartojamas sutrumpinimas iš pirmųjų raidžių „a. a.“ (pvz. Tėvo a. a. senelė turtą užrašė Bažnyčiai). Religiniuose tekstuose gali būti pavartojamas specifinis grafinis trumpinys „A†A“.[4] Vartojant pilną išsireiškimą, dalykiniame ir bet kuriame kitame stiliuje tinkamas junginio „amžinąjį atilsį“ (buitiškiau, „amžiną atilsį“) įterpimas prieš asmens įvardijimą arba po jo (amžinąjį atilsį V. Pavardaitis).[5]

Pirmą kartą ši frazė buvo rasta ant antkapių prieš V a.[6] Ji tapo visur paplitusi ant krikščionių kapų XVIII a. Anglikonams, metodistams ir ypač Romos katalikams tai reiškė maldingą prašymą, kad jų siela turėtų rasti ramybę pomirtiniame gyvenime. Pagal krikščionišką doktriną, siela yra atskirta nuo kūno po mirties, bet siela ir kūnas bus suvienyti Paskutinio teismo dieną.

  1. „RIP Full Form - What Is RIP?“. Full Form Dunia (amerikiečių anglų). 2021-05-15. Nuoroda tikrinta 2021-05-29.
  2. Malda už mirusius maldaknyge.lt
  3. R. I. P.. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XX (Rėv-Sal). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2011
  4. Koks dažniausias junginio „amžinąjį atilsį“ sutrumpinimas? Archyvuota kopija 2017-07-23 iš Wayback Machine projekto. vlkk.lt
  5. Kaip vartoti ir sakinyje skirti „amžinatilsis“, „amžinatilsį“, „amžinąjį atilsį“? Archyvuota kopija 2020-09-20 iš Wayback Machine projekto. vlkk.lt
  6. Spencer Northcote (1878). Epitaphs of the Catacombs During the First Four Centuries. London: Longmans, Green. p. 79.