Alytaus kautynės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Alytaus kautynės
Priklauso: Lietuvos nepriklausomybės kovos
Data 1919 m. vasario 12-15 d.
Vieta Alytus, Lietuva
Rezultatas Lietuvos pergalė
Kariaujančios pusės
Red flag.svg Bolševikai Lietuva Lietuva

Vokietija Saksų savanoriai

Vadovai ir kariniai vadai
Antanas Juozapavičius  

Julius Čaplikas

Alytaus kautynės – LietuvosRaudonosios armijos kautynės, 1919 m. vasario 12-15 d. vykusios prie Alytaus. Kautynių metu apgintas Alytus bei sustabdytas Raudonosios armijos veržimasis link Kauno.

Kautynės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raudonosios armijos puolimas prieš lietuvių ir vokiečių sargybas prasidėjo vasario 12 d. vakare, apie 20 val., lietuvių būriams ką tik išdalinus ginklus. Puolė Pskovo divizijos antrosios brigados trečiasis ir ketvirtasis šaulių pulkai (po 1000 karių). Puolimas prasidėjo palei Varėnos–Alytaus plentą. Lietuviams trukdė prasta ginkluotė bei ryšio trūkumas, jų būriai pasitraukė iš Ulyškų, Poteronių, Švobiškių, Domantonių. Vokiečių būriai, buvę netoli Kaniūkų[patikslinti nuorodą], iš savo pozicijų pasitraukė Alytaus, vėliau Seirijų link ir gyvenvietės negynė.

Karinės operacijos vadovavimą karininkui Juliui Čaplikui perdavęs karininkas Antanas Juozapavičius su keliais kareiviais apeidami Raudonosios armijos pozicijas pateko į užnugarį prie Poteronių. Apsuptis nepavyko dėl amunicijos trūkumo, tad padalinys ankstyvą vasario 13 d. rytą grįžo į Alytų, kur jau girdėjosi šūviai. Zenono Gerulaičio vadovaujama komanda (apie 30 karių) buvo pasiųsta užimti Kaniūkų tiltą, tačiau Raudonoji armija jau buvo persikėlusi tiltu į kairįjį Nemuno krantą ir veržėsi link Alytaus. Z. Gerulaičio komandai teko trauktis.

Prasidėjo Alytaus puolimas nuo Takniškių. Prašvitus jau buvo panaudotas visas lietuvių pirmojo pėstininkų pulko rezervas, prasidėjo pulko įrangos evakuacija į Likiškius. Evakuacija buvo skubota, trūko transporto priemonių. Spėta pergabenti ligoninės turtą bei ligonius. Kareivinėse palikta apie 300 ginklų. Apie 7 val. ryto į kareivines grįžęs A. Juozapavičius ėmėsi ginklų pergabenimo rogėmis, tačiau buvo nušautas ant medinio Alytaus I tilto. Ginklai atiteko raudonarmiečiams. Lietuvių daliniams atsitraukus, Raudonosios armijos kariai nutraukė telefono linijas, gadino geležinkelius, žvalgai pajudėjo link Kauno. Kazlų Rūdoje užpultas vokiečių geležinkelio apsaugos būrys išsibėgiojo. Alytų užėmė Pskovo divizijos trečiasis pulkas.

Alytui atsiimti buvo pasitelktas kaip tik tuo metu iš Ukrainos į Gardiną atsitraukiančios Bugo vokiečių savanorių pajėgos. Saksų savanorių vadovybė dalį pajėgų traukiniais per Suvalkus ir Kalvariją perkėlė prie Alytaus, kur buvo telkiami ir kiti saksų savanorių batalionai. Naktį iš vasario 14 d. į 15 d. iš Suvalkų prie Alytaus atvažiavo šarvuotas traukinys. Vokiečių savanoriai su iš Jiezno atvykusiais lietuvių pėstininkais puolė Alytuje susitelkusius raudonarmiečius ir miestą atsiėmė.[1]

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kautynėmis buvo užkirstas kelias Raudonosios armijos skverbimuisi Kauno link, taip pat ir planuojamam Lietuvos Vyriausybės nuvertimui. Po kautynių sustiprinta Marijampolės apsauga, kovo 1 d. raudonarmiečiai išvyti iš Daugų ir Babriškių, iš kur atsitraukė į Varėną ir Valkininkus.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]