Alvydas Petkevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Alvydas Petkevičius (g. 1950 m. balandžio 19 d. Alytuje) – tapytojas, surengęs 14 asmeninių parodų Lietuvoje ir užsienyje, 1992 m. Alytaus kultūros premijos laureatas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1965-1969 m. studijavo Kauno taikomosios dailės technikume.

Dailininkas aštuntojo dešimtmečio pradžioje intensyviai savarankiškai dirbo kaupdamas žinias ir tapybos technikos patirtį.

Alvydas Petkevičius gyvena ir dirba Alytuje. Kuria natiurmorto, peizažo ir sakralinės tapybos darbus. 1992 m. tarptautinėje sakralinio meno bienalėje „Sakrum 92“ tapo laureatu, 1992 m. paskirta Alytaus miesto savivaldybės kultūros premija už 1988–1992 m. kūrybą [1].

Alvydo Petkevičiaus kūriniai saugomi Lietuvos kultūros ministerijoje, Lietuvos dailės muziejuje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Subtili spalvų gama, iš to kylantis susižavėjimas pasauliu – tai pirmosios mintys, kurios ateina į galvą stebint Alvydo Petkevičiaus kūrybą. Spalva egzistuoja tam, kad išreikštų kūrėją supantį grožį. Menininko darbuose jaučiamas jautrumas ir gėrėjimasis jį supančiu pasauliu: gražia gėle, lapus metančiu medžiu, žaliu emaliu blizgančiu puodu, duonos riekele, šermukšnio šakele.

Dailininkui pirmų pirmiausia rūpi paveikslo išraiška, nuotaika, dvasia. Tai ir yra svarbiausioji Alvydo Petkevičiaus kūrybos žymė ir traukiamoji galia. Ir pats kūrybos procesas jam yra labai svarbus, atsakingas, didelės koncentracijos, be to, labai asmeniškas aktas. Matyt, iš viso to ir kyla toji ne visiems "apčiuopiama" kūrinio dvasinė energija, liekanti ir veikianti visą laiką jau nebepriklausomai nuo kūrėjo.

Dailininkas subtiliai jausdamas niuansus, spalvinę "klausą" nutapė seriją peizažų, kur dominavo rūkas. Alvydo Petkevičiaus "rūkai" priskiriami vieniems išraiškingiausių jo peizažinės kūrybos pavyzdžių. Sukurti minimalistiniai dviejų – trijų daiktų natiurmortai. Jie tartum tirpsta minkštose erdvėse ir tik šviesa juos ištraukia iš tos erdvės išryškindama spalvą, medžiagą, faktūrą. Dėmesį patraukia jų kruopščiai sutvarkyta spalvinė struktūra, šviesotamsa ir gražus dažo "padėjimo" ant drobės būdas, kur pasimato tapytojo technologinės paslaptys ir meistriškumas. Trumpiausiai ir, ko gero, esmingiausiai jo kūrybą charakterizuoti gali vienas žodis "sérénité", reiškiantis švarumą, skaidrumą, švarą ir skambesį. Tai pasaulyje sparčiai mažėjančios dvasinės oazės erdvė, kurios taip ieško dabarties triukšmo, tempo ir materijos kulto nuvargintos sielos. Visa savo kūryba Alvydui Petkevičiui pavyko įrodyti, kad laiko patikrintos vertybės yra tikrosios vertybės.

Svarbiausi kūriniai: natiurmortų serija "Seni daiktai", triptikai "Sniegas", "Šviesa", trisdešimt sakralinių paveikslų, daugiau kaip du šimtai gamtos peizažų.

Dailininkas sukūrė apie tris tūkstančius tapybos darbų.

Parodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1975 m. prasidėjo dailininko parodinis gyvenimas. Surengė 14 asmeninių parodų, svarbiausios: 1990 m. Alytuje, 1992 m. dailės galerijoje "Langas", 2000 m. jubiliejinė retrospektyvinė paroda Alytaus kraštotyros muziejuje, 2003 m. Lietuvos ambasadoje Suomijoje. 1985 m. dalyvavo Lietuvos dailės metinėje parodoje Vilniuje, 1992 m. Opolėje (Lenkija), 1993 m. Temperėje (Suomija).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Dzūkų kultūros žurnalas „Dainava“, Liudvikas Pocius „Alvydo Petkevičiaus kūrybos erdvės“, Alytus 2004 m. Nr. 2;
  1. http://www.ams.lt/New/accessibility/index.php?Lang=34&ItemId=61418

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]