Alsterio škotai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Alsterio škotai
Alsterio škotų dūdų orkestras tarptautiniame keltų kultūros festivalyje Lorjane, 2017 m.
Alsterio škotų dūdų orkestras tarptautiniame keltų kultūros festivalyje Lorjane, 2017 m.
Populiacija šalyse JAV:
3 007 722,[1][2] apskaičiuota Škotijos ir Airijos amerikiečių

Šiaurės Airija:
345 101,[3][4] save identifikavo Šiaurės Airijos presbiterijonais
Airija:
24 200,[5] save identifikavo Airijos presbiterijonais

Kalba (-os) Alsterio anglų, Alsterio škotų, škotų gėlų (istoriškai nedidelis skaičius)
Religijos daugiausia presbiterijonai, šiek tiek priklauso Airijos bažnyčiai ir kitoms protestantų denominacijoms
Giminingos etninės grupės
Vikiteka: Alsterio škotai

Alsterio škotai (angl. Ulster Scots; Alst. škot. Ulstèr-Scotch; air. Albanaigh Ultach) – Airijos saloje gyvenanti etninė grupė,[6][7][8][9] kalbanti Alsterio škotų tarme, kuri priklauso vakarų germanų kalbų grupei. Kaip etninė grupė jie kilo iš tų pačių protėvių, kaip ir šiuolaikiniai anglai bei žemumų škotai, kurie atitinkamai gyveno Šiaurės Anglijoje ir Škotijos žemumoje.

Daugiausia gyvenę Alsterio regione, kiek mažiau – likusioje Airijos dalyje, Alsterio škotų protėviai buvo protestantai, daugiausia presbiterijonai, Alsterio kolonizacijos metu atkeliavę iš Škotijos žemumos ir Šiaurės Anglijos.[10] Daugiausia jų atvyko iš Damfriso ir Galovėjaus, Lanarkšyro, Renfrušyro, Eršyro, Borderso, Nortumberlando, Kambrijos, Jorkšyro ir daug mažiau iš Škotijos aukštumų.[11] Kadangi Šiaurės Airija yra viena iš keturių Jungtinės Karalystės šalių, dauguma Šiaurės Airijoje gyvenančių žmonių, įskaitant ir Alsterio škotus, yra Jungtinės Karalystės ir (arba) Airijos piliečiai.

Alsterio škotai masiškai migravo į Airiją dėl vyriausybės sankcionuotos Alsterio kolonizacijos – suplanuoto kolonizavimo proceso, kuris vyko Škotijos karaliaus Jokūbo VI įsakymu škotams keltis į konfiskuotas iš Alsterio pabėgusių Airijos kilmingųjų gėlų žemes.

Alsterio škotai iš Airijos vėliau gausiai emigravo į Amerikos kolonijas, vėliau – į Jungtines Amerikos Valstijas ir kitas Britų imperijos šalis.[12] Škotijos ir Airijos amerikiečiai (angl. Scotch-Irish) – tai tradicinis terminas, kuriuo vadinami į Jungtines Valstijas imigravę Alsterio škotai.[a]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai straipsniai – Airijos istorija ir Škotijos istorija.
Karališkasis Airijos herbas, naudotas 1542-1801 m.
Tradicinė Alsterio regiono vėliava
Škotijos vėliava (Andriaus kryžius)
Anglijos vėliava (Šventojo Jurgio kryžius)

Pirmasis didelis šiaurės anglų ir žemumų škotų antplūdis į Alsterį įvyko per pirmuosius du XVII a. dešimtmečius.

Pirmiausia, prieš Alsterio kolonizaciją ir grafų pabėgimą 1607 m., rytinėje Dauno grafystės dalyje buvo įsikūrusi nepriklausoma škotų gyvenvietė. Jai vadovavo nuotykių ieškotojai Džeimsas Hamiltonas ir Hju Montgomeris, du Eršyro lerdai. H. Montgomeriui už pagalbą lordui Konui Maknilui O’Nilui pabėgti iš anglų nelaisvės, buvo padovanota pusė Aukštutinės Klandebojės žemės, reikšmingos gėlų valdos Alsteryje. Dž. Hamiltonas, sužinojęs apie šį sandėrį, įsitraukė į jį ir po trejų metų ginčų galutiniame susitarime Dž. Hamiltonui ir H. Montgomeriui atiteko po trečdalį žemės.[15]

Nuo 1609 m. škotai pradėjo vykti į valstybės remiamas gyvenvietes, kurios buvo Alsterio kolonizacijos dalis. Šia schema buvo siekiama konfiskuoti visas Airijos kilmingųjų gėlų žemes Alsteryje ir apgyvendinti regioną škotų ir anglų kolonistais protestantais. Pagal šią schemą nemažai škotų buvo apgyvendinti daugiausia Alsterio pietuose ir vakaruose, konfiskuotoje žemėje.[16][17]

Daugelis škotų kolonistų Alsteryje buvo kilę iš pietvakarių Škotijos, tačiau nemažai jų atvyko iš pietryčių, įskaitant pasienio regionus Bordersą ir Nortumberlandą. Šios grupės buvo kilusios iš Borderso kultūros, turėjusios giminystės ryšių abiejose Anglijos ir Škotijos pasienio pusėse. Buvo planuojama, kad Borderso gyventojų perkėlimas į Airiją padės išspręsti pasienio problemą ir susieti Alsterį su Škotija. Tai ypač rūpėjo Škotijos karaliui Jokūbui VI, kai jis tapo Anglijos karaliumi, nes jis žinojo, kad Škotijos nestabilumas gali pakenkti jo galimybėms veiksmingai valdyti abi karalystes.[18]

Per 1641 m. airių sukilimą vietiniai airių bajorai, keršydami už tai, kad buvo išvaryti iš savo protėvių žemės, bandė išnaikinti anglų ir škotų kolonistus. 1641–1642 m. žiemą dėl to kilo žudynės, kurių metu žuvo nuo keturių iki šešių tūkstančių kolonistų.[19] Už tai kolonistai pradėjo žudyti vietinius Airijos gyventojus.[20] Iki 1642 m. vietiniai airiai Konfederacinės Airijos metu de facto kontroliavo didžiąją salos dalį, o likusį trečdalį kontroliavo opozicija. Vis dėlto, daugelis Alsterio škotų presbiterijonų prisijungė prie airių sukilimo ir padėjo jiems išvyti anglus.[21][22]

Tikėtina, kad Alsterio škotai Airijoje buvo apsaugoti nuo visiško sunaikinimo per vėlesnius Airijos konfederatų karus, kuomet į regioną buvo išlaipinta Škotijos Sandoros kariuomenė, turėjusi apsaugoti Alsterio škotų kolonistus nuo vietinių airių žemvaldžių.[23] Pats karas, kuris buvo Trijų karalysčių karų dalis, baigėsi XVI a. šeštajame dešimtmetyje, kuomet Oliveris Kromvelis užkariavo Airiją. Nugalėdamas Airijos konfederatus ir Anglijos rojalistus anglų parlamentarų vardu, jis ir jo pajėgos taikė metodus ir pridarė nuostolių civiliams Airijos gyventojams, kuriuos šiuolaikiniai šaltiniai, istorikai ir populiarioji kultūra jau seniai laiko nepriimtinais to meto karinės etikos požiūriu. Pasibaigus O. Kromvelio karui Airijoje, daugelis jo kareivių visam laikui apsigyveno rytinėje Alsterio dalyje.[24] Pagal 1652 m. Gyvenviečių aktą (angl. Act for the Settlement of Ireland 1652) buvo konfiskuota visa katalikams priklausiusi žemė bei atkurtos 1641 m. sukilimo metu sunaikintos britų kolonijos.

Airijoje kurį laiką buvo ramu, iki kol 1689 m. prasidėjo dar vienas karas, vėl kilęs dėl politinio konflikto, glaudžiai susijusio su etniniais ir religiniais skirtumais. Vilhelmitų karas Airijoje (1689–1691 m.) vyko tarp jakobitų, kurie palaikė kataliko Jokūbo II sugrąžinimą į Anglijos sostą, ir vilhelmitų, kurie palaikė protestantą Vilhelmą Oranietį. Dauguma protestantų kolonistų visoje Airijoje, ypač Alsteryje, kovojo Vilhelmo pusėje kare prieš jakobitus. Pagrindiniai motyvuojantys veiksniai buvo baimė pakartoti 1641 m. žudynes, baimė sulaukti atpildo už religinį persekiojimą ir noras išlaikyti iš katalikų žemvaldžių konfiskuotas žemes.[25]

Vilhelmitų pajėgos, sudarytos iš britų, olandų, hugenotų ir danų kariuomenių, taip pat Alsteryje surinktų karių,[26][27] 1691 m. nutraukė jakobitų pasipriešinimą ir įtvirtino protestantų mažumos valdžios monopolį Airijoje. Jų pergales prie Derio, Boinės ir Ochrimo, Oranžinis ordinas mini ir XXI amžiuje.

Galiausiai dar vienas didelis škotų antplūdis į Šiaurės Airiją įvyko 1690-ųjų pabaigoje, kuomet dešimtys tūkstančių žmonių atvyko į Alsterį bėgdami nuo bado Škotijoje.[28][29]

Tik po 1690-ųjų škotų kolonistai ir jų palikuonys, kurių dauguma buvo presbiterijonai, įgijo skaitinę persvarą Alsteryje, nors visoje Airijoje jie tebebuvo mažuma. Kartu su katalikais jie buvo teisiškai nuskriausti dėl įstatymų, suteikusių visas teises tik Airijos bažnyčios (anglikonų valstybinės bažnyčios) nariams, kurie daugiausia buvo Anglijos airiai, vietiniai airių atsivertėliai arba anglų kolonistų palikuonys. Dėl šios priežasties iki pat XIX a. tarp disidentų ir Airijos valdančiosios protestantų ascendencijos vyravo didelė nesantaika. Įsigaliojus karalienės Anos 1703 m. Prisaikdinimo įstatymui (angl. Test Act), kuris dar labiau diskriminavo visus, kurie nebuvo valstybinės bažnyčios nariai, XVIII ir XIX a. nemažai Alsterio škotų emigravo į kolonijas Britų Amerikoje.[30] Tiesą sakant, prieš Amerikos revoliuciją šie „Škotijos ir Airijos amerikiečiai“, atvykę iš Alsterio ir Škotijos žemumos, sudarė gausiausią imigrantų grupę iš Didžiosios Britanijos ir Airijos. Manoma, kad tuo metu iš Šiaurės Airijos išvyko apie 150 000 žmonių.[18]

XVIII a. pabaigoje daugelis Alsterio škotų presbiterijonų nepaisė religinių skirtumų ir kartu su daugeliu airių gėlų katalikų prisijungė prie Jungtinės airių draugijos ir dalyvavo 1798 m. airių sukilime, palaikydami respublikoniškus ir egalitarinius idealus.[31]

Škotijos ir Airijos amerikiečiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Endriu Džeksonas, septintasis Jungtinių Amerikos Valstijų Prezidentas, buvo pirmasis Alsterio škotų kilmės prezidentas.

Praėjus vos kelioms kartoms po atvykimo į Alsterį, nemažai Alsterio škotų imigravo į Didžiosios Britanijos Šiaurės Amerikos kolonijas. Nuo 1717 m. iki 1775 m. į Jungtines Amerikos Valstijas persikėlė apie 200 000 žmonių.[32][33][34] Maždaug tuo pačiu metu britai perėmė Naujosios Prancūzijos teritorijos kontrolę, todėl daugelis Alsterio škotų taip pat persikėlė į šias teritorijas. Šie žmonės vadinami Škotijos ir Airijos kanadiečiais.

2000 m. JAV gyventojų surašymo duomenimis, 4,3 mln. amerikiečių (1,5 proc. visų JAV gyventojų) nurodė esantys Škotijos ir Airijos amerikiečių kilmės. Buvęs JAV senatorius Džimas Vebas teigė, kad tikrasis Škotijos ir Airijos amerikiečių paveldą turinčių žmonių skaičius Jungtinėse Valstijose yra didesnis nei 27 milijonai – galbūt todėl, kad šiuolaikiniai amerikiečiai, turintys Škotijos ir Airijos amerikiečių paveldą, gali save laikyti airiais, škotais arba tiesiog amerikiečiais.[35][36][37]

Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgus šimtmečius Alsterio škotų kultūra prisidėjo prie unikalaus Šiaurės Airijos grafysčių kultūrinio charakterio. „Alsterio škotų agentūra“ atkreipia dėmesį į pramonę, kalbą, muziką, sportą, religiją ir daugybę tradicijų, atkeliavusių į Alsterį iš Škotijos žemumos. Kantri ir vesterno muzikos ištakos, be anglų, vokiečių ir afroamerikiečių muzikos stilių įtakos, buvo gausiai susijusios su Alsterio škotų liaudies muzika.

Daugumos Alsterio škotų gimtoji kalba yra Alsterio anglų kalba. Alsterio škotų tarmė yra vietinis škotų kalbos dialektas, kuris nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio taip pat vadinamas „Ullans“ – gydytojo, istoriko mėgėjo ir politiko daktaro Iano Adamsono išpopuliarintas naujadaras,[38] sujungiantis žodžius Ulster (liet. Alsteris) ir Lallans – škotų kalbos žodį žemumai apibūdinti,[39] bet taip pat tai yra sakinio „Ulster-Scots language in literature and native speech“ (liet. Alsterio škotų kalba literatūroje ir gimtojoje kalboje) akronimas.[40]

Paveldimos ligos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Su X chromosoma susijusios genetinės įgimto necukrinio diabeto ligos Šiaurės Amerikoje protėviai yra Alsterio škotai, kurie 1761 m. laivu „Hopewell“ atplaukė į Naująją Škotiją.[41]

Pastabos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Terminas „Scotch-Irish“ pirmą kartą užfiksuotas 1622 m.[13] Alternatyvus terminas „Scots-Irish“ pirmą kartą paminėtas 1972 m.[14]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ „Selected Social Characteristics in the United States (DP02): 2017 American Community Survey 1-Year Estimates“. Jungtinių Valstijų gyventojų surašymo biuras. Suarchyvuotas originalas 2020-02-13. Nuoroda tikrinta 2022-12-19.
  2. ↑ Webb, James (2004-10-23). „Secret GOP Weapon: The Scots Irish Vote“. The Wall Street Journal. Nuoroda tikrinta 2022-12-19.
  3. ↑ „Census 2011: Religion: KS211NI (administrative geographies)“. nisra.gov.uk. Suarchyvuotas originalas 2018-07-10. Nuoroda tikrinta 2022-12-19.
  4. ↑ „Census 2011: Key Statistics for Northern Ireland“ (PDF). nisra.gov.uk. Nuoroda tikrinta 2022-12-19.
  5. ↑ „8. Religion“ (PDF). Central Statistics Office. Nuoroda tikrinta 2022-12-19.
  6. ↑ Hourican, Emily; Bain, Keith (2009-04-27). Pauline Frommer's Ireland. Wiley. ISBN 9780470502969 – via google.ie.
  7. ↑ Kennouche, Sofiane. „The US presidents with the strongest Scottish roots“. The Scotsman. JPIMedia. Suarchyvuotas originalas 2019-09-03. „While 33 US Presidents have had ancestral links to Scotland, many of these men have heritage that is classified as Ulster-Scots. This ethnic group has historically been found in the Ulster region of Ireland, and is so-called because of their own historical links to the lowlands of Scotland, where the group's ancestors originated.“
  8. ↑ McNeal, Michele. „The Scots-Irish Americans A Guide to Reference and Information Sources for Research“ (PDF). ERIC Institute of Education Sciences. „The Scots-Irish coming from the towns and countryside of Ulster County, Ireland, constitute a religiously and culturally distinct population from the remainder of Catholic Ireland. […] The section of "Works devoted to Scots-Irish Americans" provides 3 a wide variety of sources and approaches to the study of this ethnic group.“
  9. ↑ Kelly, Mary. „Kelly on Vann, 'In Search of Ulster-Scots Land: the Birth and Geotheological Imagings of a Transatlantic People'“. H-Albion Resources. „The emergence of an Ulster-Scots ethnicity within the broader transatlantic context is his primary focus, as per the headline of his title.“
  10. ↑ Emerson, Newton (2004-05-20). „Ulster blood, English heart – I am what I am“. Newshound. Suarchyvuotas originalas 2018-07-31. Nuoroda tikrinta 2022-12-19.
  11. ↑ Fischer, David Hackett (1989). Albion's Seed. Oxford: Oxford University Press. p. 618.
  12. ↑ „The Great Migration from Ulster to America“. Ulster-Scots Society of America. 2004. Nuoroda tikrinta 2022-12-19.
  13. ↑ „Scotch-Irish Definition & Meaning“. Merriam Webster. Nuoroda tikrinta 2022-12-19.
  14. ↑ „Scots-Irish Definition & Meaning“. Merriam Webster. Nuoroda tikrinta 2022-12-19.
  15. ↑ „The Settlement Story“. Discover Ulster-Scots. Nuoroda tikrinta 2022-12-19. „However James Hamilton found out and intervened in the negotiations – and won one third of the lands for himself.“
  16. ↑ „About the Ulster-Scots“. Ulster-Scots Society of America. 2004. Nuoroda tikrinta 2022-12-19.
  17. ↑ „The Great Plantation in Ulster“. Library Ireland. The Scot in Ulster. 1888. Nuoroda tikrinta 2022-12-19.
  18. ↑ 18,0 18,1 Fischer, David Hackett (1989). Albion's Seed: Four British Folkways in America. New York: Oxford University Press. p. 608–11.
  19. ↑ Macrory, Patrick (1980). The Siege of Derry. Oxford University Press. p. 97–98.
  20. ↑ Kenyon, Jane; Ohlmeyer, Jane. The Civil Wars: A Military History of England, Scotland and Ireland 1638–1660. p. 74.
  21. ↑ „Irish Rebellion | Caldwell Genealogy“. caldwellgenealogy.com. 2014-05-27. Nuoroda tikrinta 2022-12-19.
  22. ↑ O'Brien, R. Barry (1905 m. gegužės mėn.). „The Rebellion of 1641“. The Irish Ecclesiastical Record. 4. XVII (449).
  23. ↑ Royle, Trevor (2004). Civil War: The Wars of the Three Kingdoms 1638–1660 (2006 leid.). Abacus. p. 140. ISBN 978-0-349-11564-1.
  24. ↑ Canny, Nicholas. Making Ireland British. p. 562.
  25. ↑ Dorney, John (2018-07-08). „The Jacobite-Williamite War – An overview“. The Irish Story. Nuoroda tikrinta 2022-12-20. „Protestants in Ireland feared at best, a Catholic takeover of the government of Ireland and a dismantling of the Cromwellian land settlement and at worst, a repeat of the massacres of 1641, during which they believed that Catholics had attempted to kill or expel their community in its entirety.“
  26. ↑ Harris, Tim (2006). Revolution: The Great Crisis of the British Monarchy 1685–1720. Allen Lane. p. 435–436.
  27. ↑ Hayton, David (2004). Ruling Ireland, 1685–1742: Politics, Politicians and Parties. Boydell Press. p. 22.
  28. ↑ Montgomery, Michael. „The linguistic history of Ulster“. BBC. Suarchyvuotas originalas 2009-04-15. Nuoroda tikrinta 2022-12-20.
  29. ↑ Canny, Nicholas. „Long term consequences“. BBC. Suarchyvuotas originalas 2012-02-22. Nuoroda tikrinta 2022-12-20.
  30. ↑ Jones, Maldwyn (1980). „Scotch-Irish“. In Thernstrom, Stephan (red.). Harvard Encyclopedia of American Ethnic Groups. p. 895-908.
  31. ↑ „1798 Rebellion“. ulsterscotstrail.com. Suarchyvuotas originalas 2012-09-03.
  32. ↑ Fischer, David Hackett (1989-03-14). Albion's Seed: Four British Folkways in America. USA: Oxford University Press. p. 606.
  33. ↑ Rouse, Jr., Parke S. (2004). The Great Wagon Road. Dietz Press. p. 32.
  34. ↑ Leyburn, James G. (1962). The Scotch-Irish: A Social History. Univ of NC Press. p. 180.
  35. ↑ „Why You Need To Know The Scotch-Irish“. Suarchyvuotas originalas 2010-09-30.
  36. ↑ James H Webb. „Born Fighting: How the Scots-Irish Shaped America“. powells.com.
  37. ↑ McReynolds, Alister. „Scots-Irish“. Suarchyvuotas originalas 2009-02-16.
  38. ↑ Falconer, G. (2006). The Scots Tradition in Ulster, Scottish studies review. 7. p. 97.
  39. ↑ Hickey, R (2004). A Sound Atlas of Irish English. Walter de Gruyter. p. 156.
  40. ↑ Tymoczko, Maria (2003). Language and Tradition in Ireland: Continuities and Displacements. Univ. of Massachusetts Press. p. 159.
  41. ↑ Bichet; et al. (1993 m. rugsėjo mėn.). „X-linked nephrogenic diabetes insipidus mutations in North America and the Hopewell hypothesis“. J Clin Invest. Montréal, Québec, Canada: Unité de Recherche Clinique, Hôpital du Sacré-Cœur de Montréal. 92 (3): 1262–1268. doi:10.1172/JCI116698. {{cite journal}}: Explicit use of et al. in: |first1= (pagalba)


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Alsterio_škotai&oldid=7198598"