Alfonsas Mikulskis

Alfonsas Mikulskis
Gimė	1909 m. spalio 14 d. Deglėnų k., Pušaloto valsč., Panevėžio apskr.
Mirė	1983 m. spalio 14 d. (74 metai) Klyvlende, JAV, 1994 m. liepos 2 d. palaikai perlaidoti Rasų kapinėse

Veikla	violončelininkas, dirigentas, kompozitorius, kultūros veikėjas.

Alfonsas Mikulskis (1909 m. spalio 14 d. Deglėnų k., Pušaloto valsč., Panevėžio apskr. – 1983 m. spalio 14 d. Klyvlende, JAV, 1994 m. liepos 2 d. palaikai perlaidoti Rasų kapinėse) – violončelininkas, dirigentas, kompozitorius, kultūros veikėjas, poetas, pedagogas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš mažens pasižymėjęs muzikiniais gabumais ir baigęs Joniškėlio vidurinę mokyklą, 1926–1930 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje, o 1930–1937 m. Kauno muzikos mokykloje ir konservatorijoje studijavo violončelę, muzikos pedagogiką ir chorvedybą, 1937–1938 m. pas prof. Juozą Gruodį – kompoziciją. 1941–1943 m. Vilniaus muzikos mokykloje kompozicijos žinias gilino pas Joną Bendorių, o simfoninio dirigavimo mokėsi pas Jeronimą Kačinską.

Gyvendamas Kaune, 1930–1932 m. violančele griežė Kauno radiofono ir Operos simfoniniuose orkestruose, 1930 m. subūrė radiofono vyrų vokalinį oktetą, kuris dainavo per Kauno radiją, surengė viešų koncertų. 1931 m. suorganizavo „Nemuno“ vyrų chorą, kurio koncertą su vyrų oktetu, solistais ir simfoniniu orkestru 1931 m. iš Kauno transliavo Baltijos ir Skandinavijos šalių radiofonai. Vyrų oktetas įdainavo 3 plokšteles.

Platų muzikinės veiklos barą A. Mikulskis išvarė Klaipėdos krašte. 1932 m. buvo pakviestas Klaipėdos krašto Giedotojų draugijos chorų vyr. dirigentu ir Centrinio mišriojo choro Klaipėdoje vadovu. Organizavo Mažosios Lietuvos dainų šventes Juodkrantėje, Šilutėje, per Jonines Rambyne, buvo 1933 ir 1938 m. Klaipėdos krašto dainų švenčių organizatorius ir vyr. dirigentas.

1935 m. subūrė Klaipėdos šaulių rinktinės vyrų chorą, kuris dainuodavo per radiją. Abu chorai daug koncertavo Lietuvoje ir Latvijoje. Mišrusis choras pajėgė atlikti sudėtingesnius kūrinius: Stasio Šimkaus kantatą „Atsisveikinimas su tėvyne“, Jurgio Karnavičiaus kantatą „Užugirio pasaka“, Juozo Tallat-Kelpšos „Meno dainą“, Juozo Gruodžio „Žvejus“, Juozo Žilevičiaus „Anoj pusėj ežero“, Stasio Šimkaus „Vėjo dukrą“, „Oželį“, „Tu pasakyki man, saulužėle“ ir kt. 1938 m. dainų šventei Klaipėdoje parengė 83 dalyvių Giedotojų draugijos mišrųjį chorą ir 40 dalyvių Šaulių rinktinės vyrų chorą. Varžybose vyrų choras pelnė pirmą vietą, o mišrusis – antrą.

Nuo 1938 m. vadovavo Klaipėdos prekybos instituto vyrų chorui. Muzikos mokykloje dėstė violončelę, griežė mokyklos styginių kvartete ir simfoniniame orkestre, J. Kačinskui padėjo organizuoti simfoninį orkestrą, buvo jo vicepirmininkas ir dirigentas. 1938 m. balandžio 15 d. dirigavo simfoninės muzikos koncerte, kurį transliavo Klaipėdos ir Kauno radijas. 1938–1943 m. buvo Pedagoginio instituto Klaipėdoje, Panevėžyje ir Vilniuje muzikos lektorius ir studentų choro vadovas. 1941 m. Lietuvos aukštųjų mokyklų chorų varžybose jo vadovaujamas kolektyvas pelnė pirmą vietą. 1938 m. Panevėžyje suorganizavo Šaulių vyrų chorą, o 1940 m. analogišką kolektyvą Vilniuje. Vėliau vyrų choras persiorganizavo į mišrųjį (apie 80 dalyvių) ir susijungęs su kanklių orkestru (vadovė O. Mozoliauskaitė-Mikulskienė) bei tautinių šokių grupe (vadovė J. Kazlauskaitė), sudarė M. K. Čiurlionio tautinio meno ansamblį. Kolektyvas iki antrosios sovietų okupacijos surengė daug koncertų Lietuvos miestuose ir miesteliuose.

Nuo 1941 m. A. Mikulskis buvo Vilniaus filharmonijos Jono Švedo suorganizuoto dainų ir šokių liaudies ansamblio dirigentas, nuo 1942 m. – filharmonijos ir Vilniaus operos choro meno vadovas. 1942–1943 m. – filharmonijos mažojo simfoninio orkestro dirigentas. 1943 m. išvyko į Panevėžį ir suorganizavo „Aukuro“ vyrų chorą, Vyčio pavarde kaip violončelininkas koncertavo Aukštaitijoje. Prisidėjo prie Lietuvos muzikų draugijos veiklos – 1940 m. kovo 1 – 2 d. Vilniuje vykusiame suvažiavime buvo išrinktas į valdybą, koncertavo jo vadovaujamas 150 dalyvių Pedagoginio instituto studentų choras.

Emigracijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1944 m. A. ir O. Mikulskiai su grupe ansambliečių pasitraukė į Vakarus. Laikinai apsistojo Vienoje, čia susibūrę ansambliečiai surengė keletą koncertų, vėliau aplankė ir Berlyną. 1945 m. ansamblis įsikūrė Dettingene, buvo globojamas gen. De Latre de Tassingny. Iki 1949 m. vasaros koncertavo kariams – vokiečiams ir lietuviams – stovyklose, daugelyje Vokietijos miestų, dalyvavo penkiuose tarptautiniuose festivaliuose. Iš viso ansamblis surengė 297 pasaulietinės ir 122 religinės muzikos koncertus.

Įtemptai dirbdamas, A. Mikulskis kompozicijos žinias dar gilino Štutgarte ir Reutlingene. 1949 m. vasarą ansambliečiai atvyko į JAV – Klyvlendą. Per keletą metų sustiprėjęs kolektyvas daug koncertavo didžiuosiuose JAV miestuose, Kanadoje ir Pietų Amerikoje, dalyvavo dainų šventėse ir kituose tautiniuose renginiuose. A. Mikulskis M. K. Čiurlionio ansambliui vadovavo 29-erius metus ir dirigavo 865 koncertus. 1954 m. įdainavo 16 plokštelių albumą, 1960 m. išleista plokštelė „Mes padainuosim“, 1991 m. išleista Vacio Kavaliūno parengta ansamblio istorija „Gimtosios žemės giesmė“.

A. Mikulskis dėstė muziką ir dainavimą Klyvlendo lituanistinėse mokyklose bei vyskupo Motiejaus Valančiaus mokykloje. Nuo 1963 m. vadovavo dideliam vaikų ansambliui „Aukuras“, kurį parengė 1966 ir 1971 m. JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėms Čikagoje, 1968 m. išleido plokštelę.

A. Mikulskis nuveikė didelį visuomeninį kultūrinį ir muzikinį darbą. Buvo vienas iš „Tėvynės garsų“ lietuviškos radijo valandėlės Klyvlende steigėjų ir Radijo klubo ilgametis pirmininkas.

Nuo 1955 m. – JAV LB tarybos narys (1958 m. perrinktas) ir Centro valdybos kultūros vadovas, 1961–1963 m. – tarybos prezidiumo vicepirmininkas, o 1963–1968 m. – PLB valdybos vicepirmininkas švietimo reikalams. 1958 m. rugpjūčio 30 d. – PLB Seimo koncerto meno vadovas ir jungtinio choro su Niujorko simfoniniu orkestru vyr. dirigentas, 1964 m. Pasaulinės parodos Niujorke Lietuvių dienos jungtinio choro dirigentas. 1956, 1961, 1966 m. ir 1978 m. JAV ir Kanados lietuvių dainų švenčių Čikagoje ir Toronte jungtinių chorų dirigentas, 1983 m. analogiškos dainų šventės garbės dirigentas.

1967 m. Klyvlendo Lietuvių gydytojų draugija A. Mikulskiui paskyrė 1000 dolerių kultūrinę premiją, o 1980 m. gavo LB Kultūros tarybos muzikinę premiją. 1936 m. apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu, „Saulių žvaigždės“ ordinu ir Skautų „Lelijos“ ordinu. Nuo 1965 m. – Baltimorės miesto garbės pilietis. 1975 m. įtrauktas į Vokietijos muzikos enciklopediją „Riemann Musik Lexikon“.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Mikulskis žinomas ir kaip kompozitorius. Sukūrė 660 įvairių kūrinių: 339 dainas chorams, 251 kūrinį kanklėms, apie 30 kūrinių tautiniams šokiams, 23 kompozicijas simfoniniam orkestrui, 15 giesmių, tautines mišias „Už kenčiančią Lietuvą“. Paminėtinas keturių dalių chorinių dainų ciklas „Saulės ratas“, rapsodija liaudies instrumentų orkestrui „Ant Nemuno kranto“, dainų rinkinys vaikų chorams „Tėviškės aidai“ (1964 m.). Išleistos 3 jo kūrinių knygos: „Dainos ir giesmės“ (1987 m.), „Skambėkite, kanklės“ (1990 m.) ir „Tau, brangi Tėvyne“ (1991 m.).

Surinko daug liaudies instrumentų, užrašė nemaža liaudies dainų, paskelbė straipsnių Lietuvos ir užsienio lietuvių spaudoje – „Vakaruose“, „Muzikos žiniose“ ir kitur. Parašė muziką plokštelei „Lietuvos kanklės“ (1963 m.). Jo dainos „Pasėjau linelį“, „Už aukštų kalnų“, „Kur lygios lankos“, „Balnok, tarne, bėrą žirgą“ skambėjo JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėse Čikagoje ir Toronte, jo muzika sugrįžta ir į Lietuvą. 1996 m. Vilniuje išleistos A. Mikulskio tautinės mišios „Už kenčiančią Lietuvą“.