Aleksandras Kačanauskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksandras Kačanauskas
Aleksandras Kačanauskas.jpg
Gimė: 1882 m. birželio 2 d.
Kaunas
Mirė: 1959 m. lapkričio 16 d. (77 metai)
Vilnius

Aleksandras Kačanauskas (1882 m. birželio 2 d. Kaune – 1959 m. lapkričio 16 d. Vilniuje) – kompozitorius, vargonininkas, dainininkas (baritonas), chorvedys ir pedagogas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmąsias muzikos žinias gavo Juozo Naujalio vargonininkų kursuose Kaune. Nuo 1898 m. neilgai vargonininkavo Jonavoje, o nuo 1900 m. – katalikų bažnyčioje Liepojoje ir vadovavo chorams.

1903 m. išvyko į Rygą, kur Egerto muzikos mokykloje mokėsi vargonuoti ir dirbo muzikinį darbą lietuvių parapijose. Iki 1909 m. lankė Imperatoriškosios muzikos mokyklos Rygos skyrių, kur studijavo vargonus, kompoziciją, fortepijoną, dainavimą ir muzikos teoriją pas prof. Bergnerį, Kreicbergą, Kazankovą, J. Žilinskaitę, Sklerį ir kitus pedagogus.

Aktyviai dalyvavo lietuvių kultūriniame gyvenime. Vadovavo „Kanklių“ draugijos chorui, Rygos politechnikos instituto studentų „Vilties“ ansambliui, vyrų kvartetui ir sekstetui, statė Miko Petrausko ir savo operetes, pats dainavo solo, akompanavo, vaidino ir kūrė įvairiems spektakliams muziką, harmonizavo liaudies dainas. Savo „Pilėnų kunigaikščio“ dramoje dainavo Krivio ariją. 1907 su „Vilties“ ansambliu įdainavo pirmąsias lietuviškas plokšteles (per 20 dainų – solo, duetų, sekstetų ir kt.).

1911 m. buvo išvykęs į Varšuvą, kur dirbo pedagoginį darbą, akompanavo koncertuose. Vėl grįžęs į Rygą, vargonininkavo Šv. Alberto bažnyčioje, 19161919 m. studijavo Peterburgo konservatorijoje dainavimą (E. Sonkės ir I. Prianišnikovo klasėse), vadovavo lietuvių chorams ir rengė koncertus. Po Česlovo Sasnausko mirties užėmė vargonininko ir choro vadovo vietą Šv. Kotrynos bažnyčioje.

1920 m. grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Kaune ir įsitraukė į aktyvią muzikinę veiklą. 1921 m. Karo muziejaus sodelio bokšte suderino varpus, rūpinosi jų priežiūra. Įstojęs į Lietuvių meno kūrėjų draugijos muzikos sekciją, su kitais menininkais organizavo Lietuvos operą, Kauno muzikos mokykloje dėstė fortepijoną ir solfedžio, vadovavo moksleivių chorui. 19201921 m. vadovavo „Dainos“ draugijos chorui, kurį laiką Kauno kunigų seminarijoje dėstė grigališkąjį giedojimą ir vadovavo klierikų chorui. 1923 m. solinio dainavimo dar mokėsi Varšuvoje, Vienoje ir Romoje.

1924 m. suorganizavo „Lietuvių muzikų – menininkų“ draugiją ir buvo jos pirmininkas. Buvo 1924 m. pirmosios visos Lietuvos dainų šventės organizacinio komiteto narys, dėstė šio komiteto surengtuose chorvedžių kursuose. Norėdamas kelti bažnytinės ir pasaulietinės muzikos meninį lygį, 1925 m. suorganizavo Šv. Cecilijos vargonininkų draugiją ir buvo jos pirmininkas, dalyvavo Filharmonijos draugijos veikloje. Taip pat buvo 1925 ir 1932 m. vasarų vargonininkų kursų dėstytojas. Keletą metų Metropolijos kunigų seminarijoje dėstė bažnytinį choralą ir vargonininkavo katedroje. 1939 m. išrinktas į Lietuvos muzikų draugijos vargonininkų sekciją.

1928 m. Kaune suorganizavo dainos mėgėjų mišrųjį chorą. Jį išmokė sudėtingų kūrinių, surengė su juo koncertų. 1930 m. choras su dideliu pasisekimu koncertavo Rygoje ir Taline. Kaip vargonininkas koncertų surengė Kauno Įgulos ir Jėzuitų bažnyčiose. 1941 m. Kaune subūrė „Perkūno“ chorą, o 1948 m. – Kauno respublikinės ligoninės chorą. 19331947 m. Kauno konservatorijoje dėstė fortepijoną ir dainavimą. 1942 m. buvo suteiktas profesoriaus vardas, bet vėliau nepripažintas – nuo 1946 m. e. profesoriaus pareigas.

19481957 m. – Lietuvos valstybinėje konservatorijoje dėstė muzikos teorijos disciplinas, buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos narys. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.[1]

Atminimo įamžinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1928 m. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio medaliu, o 1938 m. – Gedimino III laipsnio ordinu, 1957 m. kompozitoriui suteiktas nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas. 1991 m. Kauno 2-ajai vaikų muzikos mokyklai suteiktas Aleksandro Kačanausko vardas.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. Kačanauskas buvo vienas pirmųjų lietuvių operos teatro organizatorių ir solistų, daug prisidėjo prie įvairių muzikos draugijų steigimo ir jų veiklos gerinimo, chorų ir koncertinio gyvenimo organizavimo Lietuvoje ir svetur. Sukūrė kelis šimtus įvairių kūrinių – solo ir choro dainų, giesmių, motetų, mišias vaikų chorui, kantatų, instrumentinių kūrinių, operetę „Jaunoji našlelė“, rinko ir harmonizavo lietuvių liaudies dainas.

Nuo 1924 m. rašė spaudoje įvairiais muzikos klausimais, parašė muzikos teorinių darbų ir atsiminimų. Išpopuliarėjo jo dainos „Vasaros naktys“, „Kur bėga Šešupė“, giesmės „Malda už Tėvynę“ ir kt.

Prie A. Kačanausko kūrybos publikavimo daug prisidėjo jo duktė Aldona Kačanauskaitė-Zaborienė; 1992 m. išleista jos atsiminimų knyga „Aleksandras Kačanauskas“.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.