Aleksandras Bendikas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksandras Bendikas
300
Knygnešys, kalendorių leidėjas Aleksandras Bendikas
Gimė: 1867 m. lapkričio 7 d.
Akmenalės, Darbėnų vls., Telšių aps., Kauno gub.
Mirė: 1939 m. rugpjūčio 1 d. (71 metai)
Salantai, Salantų vls., Kretingos apskr.
Veikla: Pauparis, knygnešys, spaudos leidėjas

Aleksandras Bendikas (1867 m. lapkričio 7 d., Akmenalių k., Darbėnų vls., Telšių aps., Kauno gub. – 1939 m. rugpjūčio 1 d. Salantuose, Salantų vls., Kretingos apskr.) – pauparis, knygnešys, lietuviškų kalendorių leidėjas.

Paminklas A. Bendikui Salantuose (aut. L. Ruginis)

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Užaugo gausioje valstiečių šeimoje, su tėvais gyveno Akmenalių, Kumpikų, Bajoralių kaimuose, vėliau persikėlė į Salantus, baigė valdišką pradinę mokyklą.

Didžiąją gyvenimo dalį jis buvo pauparis – po atlaidus ir muges keliaujantis smulkių daiktų pardavinėtojas. Salantuose prie šventoriaus turėjo palapinę, kurioje per atlaidus, turgus ir prekymečius prekiavo gintaro vėriniais, segėmis, sagomis, rožiniais, škaplieriais, medalikėliais, religinio siužeto raižiniais, paveikslais ir paveikslėliais, slapta pardavinėjo draudžiamas lietuviškas maldaknyges. Prekiauti vykdavo ir į kitus Žemaitijos miestus ir miestelius. Vėliau vertėsi urmine prekyba.

Prekes ir lietuvišką spaudą parsiveždavo pats, dažniausiai iš Mažosios Lietuvos (Rytų Prūsijos). Draudžiamus spaudinius laikydavo slėptuvėse, o platindavo nelegaliai atlaidų ir prekymečių dienomis. Su draudžiama spauda rusų žandarams ir policijai buvo įkliuvęs 4, o su lenkiška – 1 kartą. Pirmąkart buvo sulaikytas 1884 m., nešdamas 14 knygų lietuvių ir 29 lenkų kalbomis bei 22 lietuviškus paveikslėlius. Antrąkart 1889 m. įkliuvo su lenkiškomis knygomis. 1893 m. Žemaičių Kalvarijoje per mugę pas jį policininkai rado 5 lenkiškas ir 2 lietuviškas knygas bei 459 paveikslėlius lenkų ir lietuvių kalbomis. Už tai buvo nubaustas 1 mėnesiui arešto. 1894 m. rudenį rusų pasienio sargybiniai jį sulaikė Kalniškių kaime netoli Kartenos nešant maišą su 100 lietuviškų kalendorių, 3 knygomis ir 5 lenkiškais leidiniais. Šįkart už spaudos platinimą jis buvo įkalintas kardomajam tardymui Telšių kalėjime, o 1895 m. nuteistas 1 metus kalėti ir 2 metams tremties. 1896 m. caro manifestu kalinimas buvo nutrauktas, tremtis sutrumpinta iki 1 metų, o jos atlikimo vieta paskirta Alūksta (Livonijos gubernija).[1]

Grįžęs iš tremties, liko policijos akiratyje, kuri 1900 m. vėl kratė jo namus Salantuose.

Po spaudos draudimo panaikinimo, gavęs Peterburgo cenzorių leidimą, 1904 m. Varšuvoje išleido lietuvišką 1905 metų ūkininkų kalendorių „Kelejwis, yszejnąs i Żemajczius yr Lietuwa. Ukyninku kalendorius…“. Jį leido kasmet, rengė Salantuose, spausdino Rygoje, Tilžėje, Šiauliuose, Vilniuje, Kėdainiuose ir kt.

Taip pat išleido keletą serijų šventųjų paveikslėlių, o 1906 m. Rygoje – elementorių „Didžiasis Žemaičių ir Lietuvos elementorius, arba pradinis mokslo vadovėlis“. Pusę knygos sudarė katekizmas, maldos ir religinio turinio skaitymai, o likusią dalį – abėcėlė, nedidelės apimties apsakymai ir skaičiavimo pradžiamokslis. Jame yra skyrius apie naują, K. Jauniaus įvestą lietuvių kalbos rašybą.

XX a. pradžioje nelegaliai mokė artimųjų giminių vaikus gimtosios kalbos. Tarp jo mokinių buvo seserėnas, būsimas menininkas Petras Kalenda.

Namuose buvo sukaupęs didžiulį lietuviškų knygų ir kalendorių rinkinį. Salantiškiams jis padėdavo surašyti įvairius dokumentus: prašymus, testamentus, nuomos sutartis, žemės pirkimo-pardavimo aktus ir pan. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą pas jį gyveno Salantų valsčiaus raštininkas Antanas Tiškus, padėjęs redaguoti kalendorių. Tarpukariu pats keletą metų dirbo Salantų valsčiaus raštininku. 1931 m. jam skirta 30 Lt valstybinė knygnešio pensija.[2]

Palaidotas Gargždelės (Salantų) kapinėse. Kapo vieta pamiršta.

A. Bendiko atminimui salantiškiai 2006 m. pastatė paminklą, vaizduojantį šviesą nešantį Angelą (autorius – Liudas Ruginis).[3]


Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Benjaminas Kaluškevičius, Kazys Misius. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864–1904. – Vilnius: Diemedis, 2004. – P. 60
  2. Vyriausybės žinios – 1932, Nr. 379. – P. 7
  3. Dovilė Simaitytė. Šiandien Salantai pradeda švęsti. – Pajūrio naujienos – 2006, rugpjūčio 4

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]