Aleksandras Antonijus Sapiega

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Aleksandras Antonijus Sapiega
Aleksandar Antoni Sapieha. Аляксандар Антоні Сапега (XIX).jpg
Sapiegos
Lapinas (herbas)
Lapinas (herbas)
Gimė: 1773 m. rugsėjo 3 d.
Strasbūras
Mirė: 1812 m. rugsėjo 8 d. (39 metai)
Derečinas
Tėvas: Juozapas Sapiega
Motina: Teofilė Jablonovska
Sutuoktinis(-ė): Ana Zamoiskytė
Vaikai:

Ana Sofija Sapiegaitė,
Leonas Sapiega,
Leonas Liudvikas Sapiega

Commons-logo.svg Vikiteka: Aleksandras Antonijus SapiegaVikiteka

Kunigaikštis Aleksandras Antonijus Sapiega (lenk. Aleksander Antoni Sapieha, 1773 m. rugsėjo 3 d., Strasbūras – 1812 m. rugsėjo 8 d., Derečinas) – Varšuvos kunigaikštystės ginklininkas, kamergeris ir Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Bonaparto adjutantas, mokslininkas, mecenatas, tyrėjas ir politikas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos magnatų Sapiegų giminės, Kodenio linijos atstovas, herbo „Lis“ savininkas. Lietuvos didžiojo raikytojo Juozapo Sapiegos (17371792) ir Teofilės Jablonovskos (17431816) vienintelis sūnus.

Gimė ir vaikystės metus praleido Prancūzijoje, kur emigravo jo tėvai po Baro konfederacijos pralaimėjimo. Nuo 1777 metų gyveno pas savo tetą Aną Jablonovską (1728–1800), Palenkėje (Semiatičiuose ir Kocke), kur gavo namų išsilavinimą ir pradėjo domėtis mokslu.

1792 metais Aleksandras Sapiega susipažino su Lenkijos mokslininku ir rašytoju Stanislovu Stašic, su kuriuo kartu pradėjo domėtis ATR rytų geologija. 1794 metais Aleksandras Sapiega ir Stanislovas Sašičius išvažiavo į Vieną, kur užmezgė ryšius su Juozapu Maksimilanu Osolinskiu.

1800 metais Stanislovui Stašicui rekomenduojant Aleksandras Sapiega tapo Varšuvos mokslo mylėtojų draugijos nariu. 18011802 metais buvo paskelbti A. Sapiega chemijos darbai. 18021803 metais keliavo po Balkanų pusiasalio šalis, padarė vertingą savo kelionės aprašymą („Podroze po krajach slowianskich“ (Vroclavas, 1811)). Po trumpos pertraukos, kada jis buvo Prancūzijoje, kur skaitė lekcijas, grįžo į Balkanus kur gyveno iki 1806 metų. Buvo stebimas Prancūzijos ir Austrijos policijos.

1807 metų sausį Aleksandras organizavo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono I Bonaparto atvykimą į Varšuvą, tapo jo kamergeriu ir adjutantu. Dalyvavo Gdansko apgultyje (1807), po ko žiemą praleido Paryžiuje, Napoleono rūmuose. 18081809 metais užsiėmė moksliniais tyrimais Prancūzijoje, po to prisidengiant tyrimų veikla išvažiavo į Rusiją, kur studijavo žmonių nuotaikas rusų ATR aneksuotose žemėse. Sukūrė Prancūzijos žvalgybos agentų tinklą užimtose teritorijose.

Aleksandro Antonijaus Sapiegos kapas

1812 metų liepos 1 d. kunigaikštis Aleksandras Antonijus Sapiega įėjo į Lietuvos didžiosios kunigaikštystės laikinos vyriausybės sudėtį, suformuotos palaikant Napoleono armijos Prancūzijos invazijos į Rusiją metu, kur vadovavo kariniam departamentui. Dėl nesutarimų su Lietuvos general-gubernatoriumi Dirku netrukus paliko LDK laikinąją vyriausybę. Aleksandras Sapiega išvažiavo iš Vilniaus į savo dvarą Višnice. Pakeliui jis buvo užpultas šerno, nuo įkandimo kurio jam prasidėjo kraujo užkrėtimas ir gangrena.

1812 metų rugsėjo 8 d. 39-metis Aleksandras Antonijus Sapiega mirė Derečine, savo giminaičio Pranciškaus Sapiegos dvare.

Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksandras Antonijus Sapiega įgyvendino mineralogines ekspedicijas po Lietuvą ir Lenkiją, taip pat Alpėse, Balkanų pusiasalyje ir Voluinėje.

Buvo mokslinio darbo „Mineralogija“ (1801 m.), neorganinės chemijos (1801–1802 m.) vadovėlio, rašinio apie kristalografiją autoriumi.

Keliavo po Adrijos jūros pakrantę, kur studijavo Slovencų, Chorvatų, Bosnių ir hercegiovinų etnografiją.

1804 metais pakilo į Mon-Seni Alpėse (aukštis – 3 km), apie ką liepos 13 d. pranešė Liono mokslų akademijos posėdyje.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aleksandro Antonijaus Sapiegos žmona Ana

1794 metais Aleksandras Antonijus Sapiega vedė Aną Zamoiskytę (17801859), Karūnos didžiojo kanclerio ir Zamoistės ordinato Adžejaus Jeronimo Zamoiskio (1716–1792) ir Konstancijos Čartoriskaitės (1778–1837) dukterį. Vaikai:

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • J. Skowronek. Z magnackiego gniazda do napoleońskiego wywiadu. Aleksander Sapieha. – Warszawa: 1992.
  • Энцыклапедыя гісторыі Беларусі. У 6 т. Т. 6. Кн. 1: Пузыны – Усая / Беларус. Энцыкл.; Рэдкал.: Г. П. Пашкоў (галоўны рэд.) і інш.; Маст. Э. Э. Жакевіч. – Мн.: БелЭн, 2001. – 591 с.: іл. ISBN 985-11-0214-8. С.222-228