Alberto Giacometti

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Albertas Džakometis
Alberto-Giacometti,-etching-(author-Jan-Hladík-2002).jpg
Alberto Džakomečio portretas, aut. Jan Hladík
Gimė: 1901 m. spalio 10 d.
Borgonovas
Mirė: 1966 m. sausio 11 d. (64 metai)
Kūras
Tautybė: šveicaras
Veikla: XX a. skulptorius
Commons-logo.svg Vikiteka: Alberto GiacomettiVikiteka
„Moteris vežimėlyje“ − A. Džakomečio skulptūra Holstebro mieste Danijoje

Albertas Džakometis (it. Alberto Giacometti, 1901 m. spalio 10 − 1966 m. sausio 11 d.) – XX a. skulptorius, tapytojas, grafikas, kilęs iš itališkai kalbančios Šveicarijos. Tai vienas iš žinomiausių XX a. skulptorių.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Albertas Džakometis gimė 1901 m. spalio 10 d. Borgonovo vietovėje rytų Šveicarijos kalnuose. Jo tėvas Džovanis buvo tapytoju postimpresionistu, motina Aneta Džakometi-Stampa, kilusi iš pasiturinčių vietos žemės savininkų. Albertas Džakometis buvo vienas iš keturių šeimos vaikų. Dėdė Augustas buvo tapytojas simbolistas, krikštatėvis Cuno Amiet – tapytojas fovistas. Brolis Diego tapo baldų dizaineriu, brolis Bruno – architektu. Būdamas dešimties Albertas piešė ir siuntė piešinius krikštatėviui. Būdamas dvylikos Albertas nutapė pirmą savo paveikslą aliejiniais dažais. 1915 m. Albertas pradėjo mokintis evangelikų mokykloje Šyrse. 1919 m. Albertas persikraustė į Ženevą, kur mokėsi taikomųjų menų mokykloje vadovaujamas tapytojo puantilisto David Estoppey ir skulptoriaus Maurice Sarkissoff.

1920 m. gegužę Albertas kartu su tėvu keliavo į Italiją, susipažino su Tintoreto tapyba Venecijoje, Džoto freskomis Padujoje, lankėsi muziejuose Florencijoje ir Romoje, kur jam įspūdį paliko egiptiečių menas. 1922 m. Albertas buvo Paryžiuje, kur iki 1925 m. mokėsi Gran Šomjero akademijoje (Académie de la Grande-Chaumière). Tuo metu jį pradėjo traukti kubizmas ir primityvizmas. 1926 m. jis eksponavo pirmą reikšmingą savo kūrinį, skulptūrą „Moteris šaukštas“ Tiuilri salone. Albertas Džakometis kūrybiškai buvo artimu daugeliui to meto Paryžiaus skulptorių, tarp kurių Aleksandras Archipenka, Raimonas Diušanas-Vijonas, Anri Loranas, Žakas Lipšicas. Apie 1930 m. Džakomečio stilius pasikeitė, tapo artimas siurrealizmui. Žymesniais šio laikotarpio kūriniais minimi: „Kubistinė kompozicija“ (1926), „Trys figūros lauke“ (1929), „Sulaikytas kamuolis“ (1930-31), „Rūmai ketvirtą ryto“ (1930-32), „Nematomas objektas“, „1 + 1 = 3“ (1933-34).

1932 m. įvyko pirmoji personalinė A. Džakomečio paroda Pierre Colle galerijoje Paryžiuje.[1] 1935 m. Džakometis kūrybiškai nutolo nuo Paryžiaus siurrealistų grupės, grįžo prie kiek labiau realistinio vaizdavimo. Antrojo pasaulinio karo pradžią Džakometis praleido Prancūzijoje, jo pažįstamais tapo Žanas Polis Sartras ir Simona Bovuar, kurių minčių įtakos galima įžvelgti vėlesnėje Džakomečio kūryboje. 1941 m. Džakometis pasitraukė į Ženevą, iš kurios 1946 m. grįžo į Paryžių. 1949 m. jis vedė Anetę Arm. Maždaug tuo metu datuojama Džakomečio kūrybos brandžiojo laikotarpio pradžia, pažymėtina pailgintų proporcijų figūromis. Skulptorius pradėjo sparčiai garsėti, ypač po 1948 ir 1950 m. parodų Niujorke ir po Ž. P. Sartro esė apie jo kūrybą. Tarp gerai žinomų šio laikotarpio skulptūrų minimos: „Aukštos figūros“; „Miesto aikštė“; „Kompozicija su septyniomis figūromis ir galva“, „Vežėčios“. Dailininko skulptūroms dažnai pozavo jo žmona Anetė ir brolis Diego. Po 1950 m. jo skulptūros pradėjo tapti sudėtingesnėmis ir didesnėmis, pavyzdžui „Venecijos moteris II“ (1956) buvo 1,2 m. aukščio, o „Aukšta moteris II“ (1960) – 2,7 m. aukščio.

Po 1960 m. skulptoriaus sveikata labai suprastėjo, nors jis nenutraukė darbo. Albertas Džakometis mirė 1966 m. sausio 11 d. Kūre, Šveicarijoje, nuo perikardito komplikacijų. 2003 m. Paryžiuje valstybiniu įsakymu buvo įkurtas Alberto ir Anetės Džakomečių fondas, kuris valdo didžiausią skulptoriaus darbų kolekciją, taip pat archyvinius dokumentus ir kitą medžiagą, kurią testamentu paliko Anetė Džakometi, mirusi 1993 m. Kitos stambiausios Džakomečio kūrinių kolekcijos viešose galerijose sukauptos Kunsthauze Ciuriche ir Beyeler fonde Bazelyje. Skulptorius buvo apdovanotas pirmuoju prizu Karnegio tarptautinėje parodoje Pitsburge (1961), didžiuoju prizu Venecijos bienalėje (1962), Gugenheimo tarptautiniu prizu už tapybą (1964) ir Berno universiteto garbės daktaro laipsniu (1965). Albertas Džakometis paliko ne mažiau 550 skulptūrų (įskaitant variantus) ir 120 tapybos darbų.[2]

2010 m. Džakomečio kūrinys „Einantis žmogus I“ tapo brangiausiai parduota skulptūra viešo aukciono metu už 104,3 mln. JAV dolerių.[3] 2014 m. skulptūra „Vežėčios“ buvo parduota už beveik 101 mln. JAV dolerių.[4] 2015 m. skulptūra „Rodantis žmogus“ buvo parduota už 141,2 mln. JAV dolerių su aukciono mokesčiais ir sumušė pačiam Džakomečiui priklausantį rekordą.[5]

Darbų galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]