Alantos mūšis (1831)
| Alantos mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: 1831 m. sukilimas | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 1831 m. sukilėliai
|
 Rusijos imperija
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
 Henrikas Dembinskis
|
Chitkovas | ||||||
Alantos mūšis – 1831 m. liepos 16 d. (pagal tuo metu Lietuvoje, kaip ir visoje Rusijos imperijoje naudotą Julijaus kalendorių, liepos 28 d. pagal Grigaliaus kalendorių) Alantoje (dab. Molėtų r.) vykęs 1830-1831 m. sukilėlių mūšis su sukilimą slopinusiu Rusijos imperijos kariuomenės daliniu, vienas paskutinių 1830–1831 m. sukilimo mūšių Lietuvos teritorijoje.
Priešistorė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1831 m. gegužės pradžioje iš Nemenčinės į Alantą atžygiavo K. Parčevskio ir J. Giedraičio vadovaujamas apie 1000 sukilėlių dalinys. Sukilėliai užėmė visą apylinkę. Netrukus sukilėliai išžygiavo į Anykščius, kur, susijungę su kitais, žygiavo į Ukmergę ir ją užėmė. Sužinoję apie artėjančias stiprias generolo Chitkovo vadovaujamas rusų pajėgas, gegužės 24 d. sukilėliai pasitraukė Taujėnų keliu. Manydamas, kad sukilėlius ras Alantoje, generolas Chitkovas gegužės 26 d. patraukė į Alantą, iš kurios, neaptikęs sukilėlių, pasuko į Tauragnus. Po to keliose nedidelėse kautynėse sukilėliai patyrė pralaimėjimų. Vasaros pabaigoje Šiaurės Rytų Lietuvoje veikusių sukilėlių vadu tapo Henrikas Dembinskis. Liepos 16 d. rytą H. Dembinskio vadovaujami sukilėliai per Kavarską, Kurklius, Skiemonis atvyko į Alantą. H. Dembinskis prie Alantos paliko raitininkų dalį, o su kitais nužygiavęs kelius kilometrus Molėtų keliu, išardęs tiltą, sustojo už Virintos upės tarp ežero ir nedidelio šilo. Už keleto kilometrų buvusiame miške H. Dembinskas paliko savo gurguolę, pavedęs saugoti ją S. Radziševskio 26-ąjam pėstininkų pulkui, kuriame buvo 800 sukilėlių.
Mūšio eiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rusų generolas Savoinis Alantą pasiekė liepos 16 d. po pietų. Jis tuojau atstatė suardytą tiltą ir, persikėlęs per upę su husarų eskadronu, jėgerių pulko vienu batalionu ir 4 patrankomis, atakavo sukilėlių dešinįjį sparną. H. Dembinskis gindamasis traukėsi iki jo pėstininkai ir artilerija pasiekė mišką. Tada jis pavedė A. Janovičiui su 13-uoju ulonų pulku pridengti atsitraukimą. V. Matušovičius su 200 šaulių liko miške, kur turėjo išsilaikyti iki vakaro. Tačiau rusų jėgerių batalionas jį išstūmė. Po to Savoinio avangardas, vadovaujamas generalinio štabo pulkininko Gedicho, puolė A. Janovičiaus ulonų pulką. H. Demblinskis pasiuntė V. Sierakovskį su pėstininkais, gurguole ir 4 sunkiomis patrankomis į Molėtus, o pats su visais raitininkais ir dvejomis lengvosiomis patrankomis padėjo ariergardui. Traukiantis iki Molėtų, sukilėliams teko šešis kartus atremti Gedicho karių atakas.
Pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Mūšis prie Alantos buvo vienas paskutinių sukilėlių susirėmimų su caro kariuomene. Nukentėjo vietos gyventojai: buvo naikinamas derlius, grobiamos maisto atsargos, kilo badas, choleros epidemija. Po sukilimo pralaimėjimo carinė valdžia sustiprino nacionalinį, religinį engimą ir valstiečių išnaudojimą. Alanta iš Vilniaus vyskupijos buvo perduota Žemaičių vyskupijai, kuriai netrukus ėmė vadovauti vyskupas Motiejus Valančius.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Sliesoriūnas, Feliksas, 1830-1831 m. sukilimas Lietuvoje, Vilnius 1974;
- Sliesoriūnas, Feliksas, Powstanie listopadowe 1830–1831: geneza–uwarunkowania–bilans–porówniania Wrocław 1983.
- ALANTOS KRAŠTAS DVARININKŲ PAC-POMARNACKIŲ VALDŽIOJE, 2018 m. spalio 29 d., alunta.lt