Alžyriečiai

Alžyriečiai
Alžyrietis iš Alžyro miesto
Gyventojų skaičius	~47 mln.
Populiacija šalyse	Alžyras: >40 mln. Prancūzija: 1,7 mln.^[1] Ispanija: 0,06 mln.^[2] Kanada: 0,06 mln. Didžioji Britanija: 0,03 mln. Italija: 0,02 mln. Vokietija: 0,02 mln. JAV: 0,02 mln.
Kalba (-os)	arabų (iš dalies kalbilų ir kt. berberų, prancūzų)
Vėliava
Religijos	daugiausia islamas
Giminingos etninės grupės	kiti arabai (tunisiečiai, marokiečiai, egiptiečiai ir kt.), berberai

Vikiteka:	Alžyriečiai

Alžyriečiai (arab. جزائريون = jazayiriuwn) – Šiaurės Afrikos tauta, kilusi iš Alžyro. Sudaro gyventojų daugumą pačiame Alžyre, taip pat turi gausią diasporą Prancūzijoje ir kitur Europoje (Ispanijoje, Italijoje, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje), taip pat Jungtinėse Valstijose, Maroke, Tunise. Bendra populiacija – apie 47 mln. žmonių. Vartoja arabų kalbos alžyrietišką tarmę bei berberų kalbas. Tikintieji daugiausia musulmonai sunitai. Alžyriečiai susideda iš dviejų pagrindinių grupių – Alžyro arabų (~73 % Alžyro gyventojų) ir berberų (~23 %).^[3]

Etnogenezė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovėje Alžyro gyventojų pamatą sudarė finikiečiai,^[4] vėliau asimiliuoti romėnų, vandalų, turkų, europiečių, arabų. Alžyriečių etnosas formavosi, kai VII–VIII a. arabams užkariavus dabartinį Alžyrą, atėjūnai pradėjo maišytis su vietiniais berberais (daugiausia kabilais), prasidėjo berberų arabizacija. Šiuolaikinės nacijos susiformavimui paspirtį davė nepriklausomybės kovos XX a. vid. (Alžyro nepriklausomybės karas).^[5] XX a. antroje pusėje daug alžyriečių emigravo į Prancūziją – pradžioje daugiausia prancūzų kolaborantai Alžyro kare, taip pat krikščionys, judėjai, o vėliau ir kiti alžyriečiai. Dabar Prancūzijoje sudaro gausią diasporą (iš alžyriečių kilę žymūs Prancūzijos piliečiai Zinedinas Zidanas, Karimas Benzema, Erikas Zemūras, Šerifa Luna, Chaledas, Sofija Butela ir kt.).

Etnografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai verslai – gyvulininkystė (galvijai, avys, ožkos, arkliai), žemdirbystė (javai, citrusiniai augalai, alyvuogės, datulės, pomidorai), daugelis dirba pramonės įmonėse ir verslovėse, verčiasi amatais.^[6]

Kultūriškai artimi kitiems arabams.^[5] Tradiciniai būstai statomi iš akmens, alebastro, palmių medienos. Namo centre – vidinis kiemas (stačiakampis arba kvadratinis), apsuptas galerijos; jį nuo pagrindinio kambario skiria arkos. Laiptinė siaura, kambariai pailgi, stogas plokščias, pritaikytas kaip lodžija.

Moterų tradicinis rūbas – plačios ir trumpos šilkinės arba atlasinės kelnės, platūs, ties juosmeniu suraukti marškiniai bolero, plati ilga bliuzelė (gandūra), medpadžiai. Vyrų apranga – plačios kelnės, medvilninės liemenės, siuvinėti kaftanai, surišti juosta su geometriniais motyvais. Žiemą vilkimas vilnonis burnusas. Skirtingose regionuose būdingos skirtingos turbanų spalvos. Miestuose paplitusi vakarietiška apranga.^[5]

Išlikęs folkloras, taip pat ir muzikinis: epinės dainos, atliekamos aklų dainininkų pritariant bendirai.^[5] Taip pat grojama kitais arabiškais instrumentais – ūdu, kanūnu, rebabu.